2015 spalio 18  d.

Trys vakarai, skirti menui, matyt, geriausi vaistai, vėl leidžiantys kvėpuoti ir užglaistantys širdies įbrėžimus.

Tiesa, iškentėti Operos ir baleto teatro sukurptą švelnios Leharo „Linksmosios našlės“ ironijos parodiją (ko vertas vien tobulai televizinių „24 valandų“ herojus primenantis Rafailo Karpio herojus) darbas ne iš lengvųjų. Įveikiau du veiksmus.

Programėlė šaukė: „Operetė – tai pramoga ir linksmybės!” Na, kai kam ir budulių šou ar ten lietuviškas Juokis konkursas yra pramoga ir linksmybė. Grubūs juokeliai ten, kur turėjo trykšti sąmojus, ir forsuotas dainavimas, kai vertėjo šmaikštauti, privertė jaustis nejaukiai (ach, ta svetima gėda, kurią bandai teisinti, bet vargiai pavyksta), tačiau viską gi atperka dar nuo paauglystės toks mielas vaikštynių ratas hole ar skanumynas kavinukėje.

Jei turite klausą ir nesuprantate, kur ir kada juoktis, kai kalba kokie orlauskai, gal neikite, bet jei tokie dalykai nežeidžia, tai šokoladas bufete bus papildoma dovanėlė.

Bet va kitą dieną matytas, atrodytų, tragiškas mąstymas apie „Pabaigos pradžią“ su jaunimiečiais buvo skaidrus ir šiltas.

Aną sekmadienį mamytė, jau seniai nežinanti, kas esu aš, ta ją lankanti ir glostanti moteris, rimtai suskaičiavo mano pirštus. „Vienas-du-trys-keturi-penki“. Tyla. Ir verdiktas“ „Mažai“.

-„Kodėl mažai, mamyt? Pažiūrėk ir Jūs turit tiek pat“.

Vėl įtemptas lėtas darbas: „Vienas-du-trys-keturi-penki“. Nepatikli šypsena. Klausiu: „O kiek tada reikia?“ Ji kažką mąsto ir rimtai praneša: „Dvidešimt du“.

Juokiuosi. Ji nudžiunga ir juokiamės abi. „Tu gera“, sako mamytė ir pabučiuoja man ranką. Aš pabučiuoju jai.

Jai susirgus sunkiausia buvo priprasti prie tos keistos nuolankumo?/dėkingumo?/meilės? aukos. Ach, tas Alzhaimeris. Nežinai, kodėl taip ar kitaip, ar kažkaip jau visai lyg nežmoniškai, nors meilė lieka.

Lieka meilė ir jaunimiečių spektaklyje, kai ta įmantriu vokišku Alzhaimerio vardu vadinama degeneracinė nervų sistemos liga (Dieve, kaip ilga ir ilgu) ėda herojų gyvenimus: nors Aarono Bushkowskio herojų Maiklo ir Gabrielės atmintį Alzhaimeris įveikia, jausmų sunaikinti negali. Negali, ir tiek. Nors gal mylėti lengviau, kai atmintis tokia trumpa?

Metropoliteno operos vakaras šeštadienio tiesioginėje Verdžio Otelo transliacijoje irgi apie meilę. Šį kartą apie meilę, kurią nužudo turėjimas.

Kai turi meilę, ji tokia ribota, koks visada ribotas esi pats. Joje nėra kito. Kai meilė mato kitą, ji išplečia abiejų būtį. Pasidaugina. Kai yra tik turėjimas, jis sunaikina. Abu.

Yannick Nézet-Séguin diriguojamas genialusis Verdžio kūrinys buvo rimtas, savotiškai plokščias (buvo buvo erdvė, bet ji buvo kažkokia plokščia, — tokia vienoda ir blausi, kokie vienodi ir bespalviai esame be meilės), rūstus ir intensyvus. Tirštas. Tirštas jausmų, nevilties, garsų ir mirties laukimo.

Brandus, šiurkštokas latvio Aleksandrs Antonenko tenoras kartus su Otelu nerangiai klaidžioja dekoracijose ir savo jausmuose. Paskutiniame veiksme balsas virsta viena kančia, kurios Antonenko herojus neįveikia kitaip, kaip sunaikindamas jam daiktu virtusios mylimosios kūną. Ir taip pasmerkdamas ir save patį.
Nors negalėčiau pasakyti, kad palyginus su namuose turimomis Otelo versijomis (Domingo, Kiri te Kanawa, Sergei Leiferkus ir Domingo, Fleming, Morris) pastarasis Metropoliten pastatymas būtų įspūdingesnis, bet Antonenko herojaus vyriška valia vien balsu užvaldanti visą teatro erdvę tikrai užburia.
Sonyos Yonchevos Dezdemona man pasirodė šiek tiek per brandi arba per greit subrendusi, ką tai bereikštų. Pradžioje būtų galima tikėtis lengvesnės, naivesnės, labiau nekaltos Dezdemonos, kuri tik artėjančios mirties valandą galutinai suvokia savo meilės kainą, tuo tarpu bulgarų sopranas jau pradžioje pasirodo kaip stipri moteriška siela. Kita vertus, jeigu baigiamoji Sonyos Yonchevos „Ave Maria“ nepriverčia verkti, tai nežinau, kas apskritai tada gali pravirkdyti.

Baritono Željko Lucic pikdžiugiškas blogio šauklys Jagas buvo tobulas. Kartu su Antonekos Otelu jie pakylėjo vakarą į tikro meno aukštumas.

Vulgarumo prislėgta Vilniaus operos operetės meilė, pasaulį atimančios ligos atgaivinta meilė Jaunimo teatro spektaklyje, nuosavybe virtusi Otelo meilė — tik trys iš tūkstančio jos pavidalų. Bet dėkui Dieve, už muziką ir meilę, net jeigu kartais sieloje jos aidi tokiu liūdnu disonansu.