MENIU

Komentarai (4) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Senėjimo grožis

2016 sausio 10 diena, Kristaus krikštas

Kai galvoju apie krikštą, visada galvoju apie gyvenimo pabaigą. Tik pabaigoje gali žinoti, ar sugebėjai priimti dovaną, kurią gavai apšlakstytas ir pateptas, ar panardintas būdamas mažutėlis sugebėjai neiškilti, — likai gilumoje, netapai lengvas.

Būtent todėl man taip įdomu ir taip patinka senti: su malonumu laukiu tos dienos, kaip po poros metų pasibels jau septintas dešimtmetis. Mėgstu galvoti ir apie tai, ką veiksiu tą išskirtinę dieną, kai įstatymas leis nebedirbti ir tapsiu dar viena didžios pensininkų minios nare ir galėsiu išimtinai atsidėti savo gyvenimo apmąstymui.

Senėjimą, žinoma, primena kūnas, nebenorintis judėti taip energingai, kaip anksčiau; lėtėjantys judesiai; akys, kurioms reikia vis gudresnių akinių, ir tai, kad renkantis knygą atsiranda dar vienas anksčiau neįsivaizduotas kriterijus — šrifto dydis. Tačiau kartu senėjimas dovanoja vieną išskirtinį dalyką — tikrąją, didžiąją laisvę: asmeninę, gyvenimu užsitarnautą laisvę būti savimi ir mąstyti nebesidairant į jokias išorines aplinkybes.

Didžiausia senėjimo ir senatvės galia bei jos dovana — išskirtinis ryšys su visu gyvenimu. Tikinčiam žmogui ta dovana dar gilesnė ir tikresnė. Tai ir atsiveriantis, sielos akimis vis geriau matomas Dievo planas, kuris buvo duotas krikšto metu; ir pilnėjančios rankos, kurios kaupė ir lemtingą minutę grąžins Jėzui padaugintas jo dovanas.

Bent man jokia pasaulio gražuolė nė iš tolo nėra tokia graži, kaip raukšlių paliestas ir švelnia ironiška išmintimi šviečiantis seno žmogaus veidas. Jaunystė tiesiog dovana, senatvė — rezultatas. Tad, jei jaunystės negali rinktis, senatvę pasirenki pats. Ir jokia valdžia, jokios kainos, jokie daktarai čia esmingai nieko nekeičia.

Viena ponia pasipiktinusi mano viešomis kalbomis apie senatvę, man kartą parašė laiškelį. Atsiųsta žinia buvo miela: moteris išgirdo daug to, ką norėjau pasakyti, paprastai ir suprantamai paaiškino, kodėl nesutinka. Jei ne keistoka pastaba, kad vardas senatvėje reikalingas tik prieš rinkimus, banke ir pašte, beveik nebūčiau turėjusi ką pridurti, tik padėkoti, kad skaito ir randa laiko pasidalinti.

Bet va tas „paštas, bankas ir rinkimai“ „užkabino“. Jei tokiu būdu buvo suformuluotas priekaištas, kad nevalia rašyti apie senatvę bendrai, o reikia kalbėti apie atskirą Aldoną, Stanislavą ar Birutę, tai pastaba buvo labai gili. Taip prasiveržė kiekviename mūsų glūdintis noras būti suprastu, išgirstu, pavadintu vardu.

Moteris man rašė: „jūs dar savo kailiu nepatyrėte ir negalite suvokti, kad seni žmonės yra daug nesaugesni negu jaunesni ir, pakeitę būstą, neteks mandagių kaimynų, praeities sentimentų…“ Sąrašas netrumpas, gal iš dalies teisingas, bet… Tai, ką patyriau savo kailiu per prabėgusius beveik šešiasdešimt metų, įtvirtino gilią patirtį. Jaučiu, kad priešingai, nei rašoma, amžius kuria saugumo jausmą. Kasmet geriau supranti, ką gali ir ko negali. Išmoksti priimti nesėkmes. Džiaugtis mažais dalykais, kurie laiške buvo jaukiai pavadinti „sentimentais“. Supranti, kad gyvenimas gerokai didesnis, nei išorinė sėkmė. Gilesnis, nei grožis. Draugų, artimų žmonių mirtys moko susitaikyti su mirtimi. Tragiški artimų draugų sprendimai savo noru palikti pasaulį (beje, įvykdyti vos po kelių valandų, kai jauteisi ypač linksmai paplepėjęs) sutaiko su beviltiškumu. Gyvenimas moko priimti save, net jei sunku sutikti, kad jo tau piešiamas tavo paveikslas nėra toks, kokio norėtum.

Tai, kas mano galva pirmiausia kuria subjektyvų senatvės nesaugumą — yra būtent galvojimas, kad senatvė nesaugi. Visai taip, kaip iš etaloninių grožio standartų neatitinkančios žavios merginos netikėjimas savo sėkme gali atimti galimybę būti laiminga žmona ir mama. Visai taip pat, kaip netikėjimas, kad tai įmanoma ir net ne taip jau labai sudėtinga, sunaikina penkias dešimtis sulaukusios moters pastangas galų gale išmokti kada nors labai trokštos prancūzų kalbos (ar šokti, ar važiuoti dviračiu…).

Baimę senti ir senatvės baimę sulaužo tikėjimas. Žmogus, krikšto metu pavadintas vardu, senatvėje tą vardą atiduoda Dievui. Senatvė baisi, jeigu rankos gniaužia per gyvenimą sukauptą turtą. Ir ji palaiminga, kai rankos ištiestos dalintis. Raukšles (jos gražios, tos raukšlės, ką kas besakytų) dovanoja gyvenimas. Jei tas gyvenimas šalia raukšlių dar dovanoja išmintį ir supratimą, kad senstant privalu apriboti save, teologų žodžiais sakant, apsimarinti, tai ta senatvė rami ir saugi. Laukiu artėjančios senatvės, ir ramybės, kuri ateis, kai paskutinįkart užmerksiu akis. Tikiu: Dievas nusišypsos.

4 komentarai įraše "Senėjimo grožis"

  1. Rūta parašė:

    Ačiū, Aušra.Ir aš tuo tikiu. 🙂

  2. Simonaitytė parašė:

    Gražiai parašėt, kaip visada, bet ne visai sutinku dėl labai asmeniškų priežasčių.
    Mano mamytei beveik 80 metų ir vidinio saugumo jausmo jai netrūksta- brandi, išmintinga, savim pakankamai pasitikinti moteris. Bet yra išorinis nesaugumas, sukuriamas visuomenės, kurie linkę nepasitikėti senu žmogumi, jo sugebėjimais ir jo negerbti.
    Pavyzdžiui mamytė nuėjo į Swedbanką paprašyti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės. Ji buvo ištardyta pradedant nuo to ar turi kompiuterį, internetą, ar moka naudotis kompiuteriu, kam jai reikia ir Tt. Na ir galiausiai darbuotoja nusprendė, kad šia paslauga mano mamytė naudotis nesugebės ir pasakė, kad paslauga jai bus neteikiama “dėl jos saugumo”.
    Tai kur lygios teisės? Paprasčiausiai seni žmonės yra diskriminuojami kasdieninėse situacijose.
    Kita situacija, kuri erzina, tai spaudoje nuolat naudojami , mano nuomone, diskriminaciniai apibūdinimai, tokie kaip ” senolė papuolė po mašina eidama per gatvę”, ” senolis atidavė pinigus sukčiams” ir tt”. Tai galų gale, ” senolis/-ė ” yra subjektyvu, neinformatyvu ir gali būti įžeidžiama,- kodėl neparašyti: ” 73-ejų metų moteris”, skaitytojas pats nuspręs , ar tai senolė ar pienburnė. Be to seneliais pravardžiuotis imama jau pradedant šešiasdešimtmečiais.
    Taigi , nors vidinio saugumo jausmo, bent maniškiai, nestokoja, kalbant apie išorinį, Lietuva, deja, vis dar yra” no country for an old man”.

  3. Jovita parašė:

    Man labai patiko vieno dvasininko pasakyta frazė: žmogus gyvena tol, kol dievas apie jį galvoja. Kai dievas nustoja galvoti, žmogus miršta. Man šie žodžiai uždavė kitą klausimą: kada dievas nustoja galvoti apie žmogų? Ar kai žmogus yra visus darbus užbaigęs žemėje ar vis dar yra duodama žmogui galimybė suvokti savo egzistsnciją žemėje ir dar suspėti ištaisyti savo padarytas gyvenimo klaidas…

  4. Gražu kelios raukšlelės, kalbant apie išorinį grožį, bet šiaip jei kirstumėm kelią ir rūpintumėmės veido oda, galėtumėm tą procesą atitolinti. Nekalbu apie vidinį pasaulį, iš tiesų, augant, senėjant, žmogus visai kitoks tampa, pilnas gyvenimo patirties ir išminties, tikrai labai žavu, jei ne tos didelės raukšlės..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *