Mano 2015-ųjų Metų Žmonės — Leila Alekberova ir Povilas Poderskis
2016 sausio 4 d.
Mada rinktis „metų žmones“ yra gera, jeigu tik nepamirštame sau pasakyti, o kas lemia mūsų pasirinkimą.
Jau kelinti metai patenku tarp „Lietuvos ryto“ skelbiamų Lietuvos metų žmonių, šiemet esu šešta. Dėkoju visiems, kurie tokiame reikšmingame sąraše mane prisiminė, vis dėlto negaliu šita dovana pernelyg džiaugtis ir jos giliai apmąstyti tikėdamasi dvasios dovanų, kurias duoda kiekvienas geras žodis, mat nežinau, kas lėmė tokį Lietuvos žmonių pasirinkimą. Netgi nežinau, koks klausimas užduodamas, kai bandoma iškvosti tokį rimtą dalyką.
Bijau, kad dalis mane paminėjo todėl, kad mano, jog aš kovoju su sistema. Susiklostęs socialinis ekonominis Lietuvos modelis man tikrai nepatinka ir aš nuosekliai bandau aiškinti, kodėl. Tačiau kovoju visada tik su vienu žmogumi ir viena sistema — savimi ir savo įpročiais, trūkumais ar net tuo, ką pati kartais norėčiau — kartu su minia — laikyti privalumais.
Bijau, kad dalis mane prisiminė todėl, kad mano, jog kažkokiu mistiniu būdu galiu pagerinti jų ar mūsų Tėvynės gyvenimą. Patikėkite, tai nerealu. Pakeisti save ir savo kasdienybę bei ateitį galite tik jūs patys, o šalies likimą galime pakeisti tik dirbdami kartu, ir to turi norėti daugelis. Visų pirma, turime mažiau galvoti apie save, o daugiau mąstyti apie artimuosius, kaimynus, savo bendruomenę ir savo valstybę. Turime norėti mažiau turėti ir daugiau duoti, turime norėti mažiau žavėtis ir daugiau girdėti bei mylėti. Rečiau skųstis ir dažniau matyti kitų kančią.
Bijau, kad nors daugelis jūsų mane mylite (tai tikrai neįtikima dovana sielai), vis dėlto ne visada girdite, ką kalbu ir ko prašau. Kaltinimai, kad nemyliu pensininkų ar verslininkų yra kvailybės viršūnė. Tiesiog skiriu įvairius pensininkų tipus ir daugybę verslo atspalvių. Labai noriu, kad matytumėte ne žmonių grupes ir, tarkime, žemintumėte senus žmones, matydami juose tik socialinio neteisingumo aukas. Pamatykime juose išminties ir dalinimosi dovanas, nes tūkstančiai senų žmonių yra duodantys, o ne imantys. Mano guru yra mano 92 metų neįgali ir nevaikštanti teta, kuri niekada nesimokė universitetuose, kuri iškentė tremtį ir pasiaukojo savo mamos troškimui po tremties gyventi kaime, tad ilgus metus sunkiai dirbo kaime lauko darbininke, bet kuri visu savo gyvenimu parodė, kas yra tikra dvasia. Ir kuri kaip niekas kitas aiškiai man paaiškina, kas bloga Lietuvoje, kas čia nepakeliama ir kas sunku, bet nepamiršta ir to, kas gera. Kuri myli bei mąsto. Ir mąsto labai blaiviai.
Bijau, kad neretai manyje jus labiau domina tariami skandalai (gyvenime esu rami, kartais su artimais žmonėmis plepi moteris, kuri daug dirba ir myli savo namus, kuriuos su malonumu tvarko ir puoselėja), o ne tai, kuo dalinuosi. Lėkšti rašinėjimai Feisbuke apie kokius nors konfliktus sulaukia didžiausio dėmesio, o va rimtos mintys lieka paraštėse.
Taigi, labai dėkoju, geri žodžiai visada šildo ir suteikia jėgų, tačiau taip pat suprantu, kad mano darbas gali turėti prasmę tik tada, kai girdėsite, ką kalbu, ir patys kalbėsite ne apie mane (nepykit, aš nesu atvira dėžutė, kurios turinys kaip ant delno), o diskutuosite. Ir remsitės ne vien emocijomis ir savo norais, bet savo gyvenimo patirtimi, platesne analize bei ta patirtimi, kurią sukaupėte padėdami kitiems.
Jeigu aš rinkčiau 2015-ųjų Metų Žmones, tai būtų du jauni ir gražūs žmonės, kurių pasiaukojimas ir išmintis (nors, atrodytų, keista kalbėti apie vos į trečią dešimtį metų įkopusių žmonių išmintį) mane įkvepia ir kurie verčia mane dirbti, nes šalia tokių žmonių gėda snūduriuoti.
Leila buvo mano studentė ekonometrė , paskutiniu metu labai nuoširdžiai padėjo man Vilniaus Taryboje ir tikrai labai daug nusipelnė, kad turėtume tokias eiles į miesto darželius, kokios suformuotos. Jos analizės buvo gilios, sąžiningos, ir ji matė kontekstą bei silpnesniųjų poreikius.
Galite paklausti, kodėl visur būtasis laikas? Atsakymas paprastas — praėjusių metų pabaigoje Leila paliko Lietuvą ir dabar gyvena Londone. Net labiausiai atsidavę ir išsilavinę žmonės turi kažkur gyventi ir kažką valgyti, jie turi jausti perspektyvą. Jie turi turėti galimybių ne tik sunkiai dirbti, bet ir užsidirbti. Labai tikiuosi, kad kada nors turėsime tokią Lietuvą, kurios nepaliks sąžiningi ir darbštūs žmonės. Kitas žmogus Povilas Poderskis, kurio pateikiami duomenys leidžia ne vien tuščiai svajoti ir samprotauti, bet parodo ir leidžia apibendrinti. Jau keli metai jo platinami įvairūs viešojo sektoriaus duomenys leidžia ieškoti racionalių ir efektyvių valdžios sprendimų. Jo analizės visada laiku ir tikslios. Jos skaudžios, jei turi galvą, o kartais džiugina, nes paneigia įsisenėjusius mitus. Po Kėdainių tragedijos, kai aptemęs tėvas šulinyje paskandino savo vaikus, jis nepuolė kliedėti apie mirties bausmės grąžinimą ar smerkti, jis pažiūrėjo į skaičiaus ir pasakė: Kėdainių rajone gyvena 259 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 601 vaikas; tame rajone su socialinės rizikos šeimomis dirba 7 žmonės, kurie už vidutinį 430 eurų į rankas atlygį privalo pasirūpinti po 85 vaikus kiekvienas. Manau suprantate, tai ne tie vaikai, kuriems užtenka kelių minučių, tai vaikai, kurių širdims sušildyti reikia šimtų valandų.
Dėkui Leila ir Povilai, kad esate. Jūs esate tikroji Lietuvos ateitis ir jos žmonės. Didžiuojuosi, kad pažįstu. Ir didžiuojuosi, kad mano tinklaraštyje galite rasti Povilo atvirų duomenų prieigą.
Nuotrauka: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/daugelis-veidu-pazistami-taciau-svarbiausi-metu-ivykiai-kitokie.htm