Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Lietuvos vyskupų konferencijai, Apaštaliniam Nuncijui Lietuvoje

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, trumpai vadinama Stambulo konvencija, Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukia nemažai dėmesio. Ypatingai dažnai akcentuojama, jog ji neva kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame praktikuojantys katalikai. Mūsų padėtis Lietuvos visuomenėje dabar yra dviprasmiška. Netikintieji, kurie gauna iškreiptą krikščionybės paveikslą, nesupranta, kaip mes galime laikytis tokio tikėjimo. O dalis mūsų brolių ir seserų katalikų, apimti nerimo, pasėto atskirų, nežinia kieno įgaliotų, asmenų skleidžiamo diskurso ir negaudami visapusiško mokymo, su nepasitikėjimu žiūri į bet ką, kas mėgina užmegzti diskusiją.

Esame priversti nerimauti, jog, komentuojant minėtą Konvenciją iš neva krikščioniškos ar net tariamai katalikiškos perspektyvos, pernelyg dažnai prasilenkiama su Konvencijos tikslais ir turiniu, yra skleidžiami teiginiai, kurie diskredituoja Bažnyčios mokymą, taip pat marginalizuojama ir paniekinama akademinė bei mokslinė kataliko mąstysena.

Būtent todėl drįstame teigti, jog Lietuvos Bažnyčios tyla, kai nevyriausybinės organizacijos, kurios sakosi ginančios religijos laisvę bei katalikiškas vertybes, komentuodamos Konvencijos klausimą, skleidžia kataliko vardą diskredituojančius teiginius, supriešina Lietuvos katalikus tiek tarpusavyje, tiek su kitų krikščioniškos tradicijos valstybių katalikais, turėtų būti nutraukta.

Oficiali Bažnyčios pozicija tokiame kontekste svarbi ne tik abejonių apimtiems tikintiesiems. Ji būtina ir kaip liudijimas pasauliui. Be to, yra svarbu sudaryti sąlygas krikščionims politikams laisvai ir atsakingai daryti pasirinkimus savo darbe.

Todėl kviečiame ganytojus išsakyti savo nuomonę, atsakyti visuomenei, ar tikrai visi tikėjimo vardu Konvencijai viešumoje išsakomi priekaištai yra įsakmiai formuluojami kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojų pozicija.

Taip pat kviečiame dalyvauti kovo mėnesį rengiamoje konferencijoje, kur kaip tik bus diskutuojama Stambulo konvencijos iškeltais klausimais.

Bažnyčios autoritetas negali būti pasisavintas 

Kai kurie asmenys, įskantant ir Seimo narius, taip pat kai kurios nevyriausybinės organizacijos, kritikuoja ir atmeta Konvenciją būtent prieštaravimo katalikų tikėjimui atžvilgiu, neretai pateikdami savo poziciją kaip vienintelę teisingą krikščionims. Pastaruoju metu daug kam ima atrodyti, kad Bažnyčia, kaip institucija, yra linkusi išsaugoti tuos įpročius ir stereotipus, kurie pateisina smurtą šeimose, ypač prieš moteris, ar kad netgi pats krikščionių tikėjimas įtvirtina nelygybę.

Įspūdis, jog tokia yra oficiali Bažnyčios pozicija, jau įsitvirtino viešojoje nuomonėje. Tai iliustruoja, pavyzdžiui, štai tokios antraštės: „Nepaisydama Bažnyčios kritikos, grupė parlamentarių į Seimo darbotvarkę sieks grąžinti Stambulo konvenciją“ (LRT portalas, 2019.12.29).

Panaši laikysena prieštarauja Vatikano II Susirinkimo dokumentams, kuriuose primenama, jog vienintelio teisingo sprendimo daugeliu klausimų nėra: „Dažnai pats krikščioniškas požiūris į pasaulį tam tikromis aplinkybėmis vers juos [pasauliečius] priimti tam tikrą apibrėžtą sprendimą. Tačiau kiti tikintieji nemažiau nuoširdžiai, kaip gana dažnai ir visiškai pagrįstai atsitinka, apie tą patį dalyką spręs kitaip. Kadangi ir vieną, ir kitą sprendimą, patys to nenorėdami, daugelis veikiai susieja su Evangelija, teatmena visi, jog tokiais atvejais niekas neturi teisės išimtinai savintis Bažnyčios autoriteto. Visuomet tesistengia jie nuoširdžiu pokalbiu vieni kitus apšviesti, išlaikydami tarpusavio meilę ir pirmiausia rūpindamiesi bendruoju gėriu.“ (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“, 43).

Morali laikysena įpareigoja sąžiningam dialogui

Pastebėtina, kad Konvencijos kritikai niekuomet necituoja paties dokumento teksto, o tik pateikia savas kai kurių joje pavartotų terminų interpretacijas. Tuo tarpu pagrindiniai jos tikslai lieka visiškai neaptarti.

Jau minėtame LRT portalo 2019 metų gruodžio 29 dienos straipsnyje rašoma: „Katalikų Bažnyčia ir dalis politikų teigia, jog ratifikavus konvenciją Lietuvai tektų keisti lyties sampratą ir diegti nuostatas apie homoseksualumą.“ Tokie teiginiai dvejopai klaidina.

Pirma, asmenys, kurie atmeta Konvenciją tikėjimo vardu, niekada necituoja nei Šventojo Rašto, nei Bažnyčios dokumentų, visuomenei pateikdami iškreiptą Bažnyčios ir jos mokymo vaizdą. Juk tiek Evangelija, tiek daugybė Bažnyčios tekstų iš tikrųjų skelbia lygų vyro ir moters vertingumą, o bet kokį smurtą smerkia.

Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia vyro ir moters lygybę: „Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs“ (369) ir visų žmonių lygybę: „Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, kilnumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis.“ (1935).

Popiežiai taip pat nuolat tai kartoja. Nuo Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško „MULIERIS DIGNITATEM apie moters kilnumą ir pašaukimą“ iki dabartinio popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ apie meilę šeimoje — net neįmanoma išvardyti visų dokumentų, kuriuose ginamas moterų orumas ir jų teisės.

Tikėjimo mokslo kongregacijos laiške vyskupams, pasirašytame anuomet dar kardinolo Josepho Ratzingerio, atvirai rašoma, kad vyro ir moters santykius „nesantarvės šaltiniu paversti gali tiktai nuodėmė ir kultūroje įrašytos „nuodėmės struktūros“ (8-oji pastraipa iš Laiško Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje, paskelbtame 2004 m. gegužės 31 d.)“.

Pirmąją šių metų dieną popiežius Pranciškus savo homilijoje pasakė: „Bet koks smurtas prieš moterį – tai Dievo, gimusio iš moters, išniekinimas. Per moters kūną atėjo žmonijos išganymas. Mūsų požiūris į moteris kūną yra mūsų žmoniškumo rodiklis.“

Katalikų teologija neatmeta mokslo

Nors ir labai gaila, tačiau kalbant apie Konvenciją, kurios vienintelis nepaneigiamas tikslas yra ginti moterų teises, tenka kovoti su mitais, kylančiais iš viešai pasisakančių asmenų teiginių, grindžiamų ne mokslu, o asmenine nuomone, paveikumo visuomenei.

Pagarbos mokslo ir religijos dialogui stoka, atsispindinti jau minėtų nevyriausybinių organizacijų skelbtuose straipsniuose, lemia klaidingos socialinės lyties interpretacijos genezę bei vystymą, o šių organizacijų tapatinimasis su krikščioniška visuomene sukuria kataliko, kaip mokslu nesidominčiu ir į obskurantizmą linkusio asmens, paveikslą.

Popiežius Jonas Paulius II 1996 m. spalio 22 d. kreipimesi į Popiežiškosios mokslų akademijos narius, akcentavo, jog „egzegetas ir teologas nuolat privalo būti informuotas apie gamtos mokslų pasiekimus“.[1]

Mokslo ir religijos dialogo svarba dar kartą pabrėžiama Vatikano observatorijos fondo veikale „Fizika, filosofija ir teologija: bendrasis tikslas suprasti“[2], kuriame rašoma, jog „mokslas gali išgryninti religiją nuo klaidų ir prietarų“.

Konvencijos aptarimo kontekste verta dar kartą pažvelgti į visuotinai pripažintos mokslininkus ir gydytojus vienijančios platformos — Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) — teiginius.

PSO patvirtina, jog socialinės lyties sąvoka nepaneigia biologinės lyties sąvokos; šios organizacijos definicijų puslapyje skelbiama: „Socialinė lytis apibūdina vyro ir moters savybes, sukuriamas visuomenės, o biologinė lytis apibūdina vyro ir moters savybes, nulemiamas biologinių veiksnių (genų, hormonų, fiziologijos ir t. t.)“.[3]

Turint omenyje, jog vienas iš pagrindinių Konvencijos tikslų yra „panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“[4], terminas „socialinė lytis“, atsižvelgiant į moksliniame pasaulyje vartojamą žodyną, šiuo atveju yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.

Tai patvirtina ir Bažnyčia. 2019 metų vasarį Katalikiškojo ugdymo kongregacija paskelbė tekstą „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“, kuriame pabrėžiama, kad ideologijas būtina skirti nuo socialinių mokslų tyrimų, kuriais “siekiama giliau suvokti, kaip lyties skirtingumas tarp vyrų ir moterų reiškiasi įvairiose kultūrose”.[5]

Prakalbus apie stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis, pažymėtinas ir tas faktas, jog Konvenciją kritikuojančios pusės dažnai sudaro įspūdį, jog vadovaujasi sola scriptura doktrina ir remiasi vien tik apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams penktuoju skyriumi, kuriame rašoma: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24) ir visiškai pamiršta antrąją šio laiško dalį.

Pirma, tokia mąstysena yra ydinga pačiam katalikų tikėjimui, nes Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą „Dei Verbum“ konstatavo, jog katalikai privalo vadovautis ne vien Šventuoju Raštu, bet ir Šventąja Tradicija, kurią formuoja Bažnyčios tarnai.[6]

Antra, sola scriptura doktrina trukdo vystytis ir moksline metodika grįstai kataliko pasaulėjautai, apie kurią Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et Ratio“ rašė: „Žmogus randa tikrąsias vertybes neužsisklęsdamas savyje, bet tik atsiverdamas ir ieškodamas jų taip pat ir jį pranokstančiuose transcendentiniuose lygmenyse.“.

Deja, ši Bažnyčios žinia ir jos pastangos ginant moteris nepasiekia Lietuvos visuomenės vien dėl to, kad tie, kas viešai kalba jos vardu, apie tai net neužsimena. Kritikai tik ieško Konvencijoje pavojų tradicijoms, o kai kurie netgi įžvelgia tarptautinį sąmokslą, taip stebindami pasaulį ir, kalbėkime tiesiai, darydami gėdą Lietuvai.

Kita vertus, Konvencijoje nėra tų reikalavimų, kuriuos jai prikiša kalbantieji „tradicinių vertybių“ vardu. Ji nereikalauja keisti lyties sampratos, o socialinės lyties kategorija nėra biologinės lyties paneigimas. Taip pat ši Konvencija nesiekia įteisinti gėjų santuokų.

Bažnyčia gerbia kiekvieno žmogaus orumą

Neturėdama sąžiningos informacijos, dalis tikinčiųjų nuogąstauja, kad jiems bus primestos jų tikėjimo neatitinkančios nuostatos, ir todėl priešinasi Konvencijos ratifikavimui.

Priekaištai dėl to, kad Konvencijoje reikalaujama teikiant apsaugą nuo smurto nediskriminuoti nė vieno, įskaitant homoseksualius ar translyčius asmenis, tiesiog glumina. Juk būtent krikščionybė yra visų lygiavertiškumo ir žmogaus teisių idėjos pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Tad kaip katalikybės vardu galima piktintis tokiu reikalavimu? Juk to paties reikalauja ir Bažnyčia.

Šventasis Tėvas Pranciškus pabrėžia, kad būtina apsaugoti nuo smurto visus, net tik moteris, bet ir kitus pažeidžiamus asmenis: „Štai kodėl mes trokštame visų pirma dar kartą patvirtinti, kad turi būti gerbiamas kiekvieno asmens orumas, nepriklausomai nuo jo seksualinių polinkių, ir kad kiekvienas turi būti priimamas su pagarba, stengiantis išvengti bet kokios diskriminacijos, o ypač bet kokių agresijos ir smurto formų“ (Amoris Laetitia, 250).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje jau yra įtvirtinta visų asmenų lygybė: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Susipriešinimas, kylantis dėl objektyvios informacijos ir aiškumo trūkumo, ne tik apsunkina smurto problemos sprendimą šalyje, bet ir komplikuoja Lietuvos padėtį Europos Sąjungoje.

Kaip vieną iš paskutinių aspektų, dėl kurių gali nerimauti didelė dalis katalikų Lietuvoje, verta paminėti ir dėl neveiksnumo prarandamą Bažnyčios, kaip žmogaus teisių gynėjos, paveikslą. Bažnyčia niekada nebuvo atsieta nuo tarptautinių institucijų, ginančių žmogaus teisę į laisvę ir orumą, todėl jeigu šį kartą vis dėlto Bažnyčia leis katalikybės vardu manipuliuoti organizacijoms, veikiančioms labai apibrėžtu mastu, automatiškai kils klausimas, ar tokiu būdu Bažnyčia nepaneigia ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui.

Juk būtent Tarptautinio baudžiamojo teismo Prokuroro biuras išleido dokumentą „Dėl seksualinių ar dėl lyties padarytų nusikaltimų“, kurio tikslas buvo panaikinti bet kokią nelygybę tarptautiniame baudžiamajame procese tarp vyrų ir moterų. Šiame dokumente sąvoka „socialinė lytis“ atitinka Pasaulinės sveikatos organizacijos suformuluotą apibrėžimą: „Tai sąvoka, apibūdinanti vyrus ir moteris, visuomenės kontekste. Ši sąvoka pripažįsta ir socialiai nulemtą lyčių vaidmenį, pasireiškiantį elgesiu, primetamu vyrams ar moterims, berniukams ar mergaitėms.“ [7]

Nerimaujame ir dėl to, ar katalikišką mąstymą privatizavusios organizacijos Lietuvos Bažnyčiai yra tokios paveikios, kad pastaroji, jų veikiama, atsisakys ginti ne tik moterų, bet ir transseksualų, homoseksualų ir kitaip save identifikuojančių žmonių teisę į pagarbą ir supratimą (nors Konvencijoje apie paskutinįjį aspektą nekalbama)?

Tokiu atveju tik primename, jog, remiantis Šiaurės Amerikos interlyčių asmenų asociacijos duomenimis, su vienaip ar kitaip fiziologiškai ar genetiškai neapibrėžta lytimi gimsta nuo 1 iš 2000 iki 1 iš 1500 vaikų[8]. Europos retų ligų asociacija „Eurordis“ tai klasifikuoja kaip slenkstinę ribą tarp retos ir neretos ligos. Su lyties sampratos pakitimu yra susiję apie 18 ligų ir būklių.

Nejaugi Lietuvos Bažnyčia tylės ir traktuos apie 3,5 mln. žmonių kaip „Dievo kūrybos klaidą“, prieš tai pasmerkusi moteris tapti tik archajiniu Adomo šonkaulio provaizdžiu?

Tadas Valentinas Alčauskas

Edita Janulevičiūtė

Aušra Maldeikienė, EP narė

[1] http://inters.org/John-Paul-II-Academy-Sciences-October-1996

[2] Physics, Philosophy, and Theology: A Common Quest for Understanding (From the Vatican Observatory Foundation), redaktoriai Robert John Russel, William R. Stoeger SJ, George V. Coyne SJ.

[3] http://www.euro.who.int/en/health-topics/health-determinants/gender/gender-definitions

[4] Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, III sk, 12 str., 1 dalis.

[5] [5] https://www.vaticannews.va/en/vatican-city/news/2019-06/vatican-document-on-gender-yes-to-dialogue-no-to-ideology.html

[6] Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum, trečiasis skyrius „Dievo apreiškimo perteikimas“, 1965 m. lapkričio 18 d.

[7] https://www.icc-cpi.int/iccdocs/otp/OTP-Policy-Paper-on-Sexual-and-Gender-Based-Crimes–June-2014.pdf

[8] https://isna.org/faq/frequency