MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente

Nėra juodai – balto laiko

Šiandien, kovo 15 dieną, prasideda rinkimų farsas Rusijoje. Kalbant tiksliau, tas diktatoriaus perrinkimo spektaklis vyksta jau beveik mėnuo, nes pradžioje balsuoti buvo priversti kariai fronte, o vėliau — okupuotų Ukrainos teritorijų žmonės. 

Okupuotose teritorijoje balsavimas prievartinis, — balsuoti privalai nori nenori. Žmonės, kurie išdrįsta atsisakyti paimti rinkimų biuletenį ir stebint rinkimų komisijos atstovams, o neretai ir specialiųjų tarnybų žmonėms, pažymėti nurodytą kandidatą, persekiojami. Dalis užvestų administracinių bylų baigiasi baudžiamąja atsakomybe. Tokioje teroro aplinkoje žmonės palūžta ir net nesutikdami su nusikalstamos putino gaujos režimu, balsuoja.

Šalį palikusi opozicija ganėtinai energingai ginčijasi, ar dalyvauti rinkimuose. Dalis apskritai nesutinka eiti balsuoti, kiti siūlo žymėti bet kurį kitą kandidatą, tik ne putiną. 

Aleksejaus Navalno bendražygiai Rusijoje likusius režimui ir jo sukeltam karui nepritariančius žmones kviečia sekmadienį 12 valandą rinktis prie rinkimų apylinkių ir tokiu būdu pademonstruoti, kokia daugybė tūkstančių žmonių nesutinka su nusikaltėlių klikos primestu valstybės keliu. 

Eilė šalį palikusių sociologų vis dar bando sekti gyventojų nuomones ir skaičiuoja, kad karui nepritaria apytikriai pusė gyventojų. Kiek tikslus tas skaičius esamoje situacijoje, pasakyti sudėtinga: apklausos totalitarinėje valstybėje itin nepatikimas matas. 

Kaimyninėje Latvijoje sekmadienį numatyta tikrinti visų, kurie eis balsuoti, dokumentus. Sprendimas paremtas tuo, kad per praėjusius pseudorinkimus Latvijoje už putiną buvo atiduota per 90 proc. balsų. Tiesa, tai oficialus skaičius, nes niekas nežino, kiek balsų diktatoriui buvo tiesiog prirašyta. 

Žinoma, dokumentų tikrinimas jokiu būdu nereiškia, kad žmonėms su rusiškais pasais bus uždrausta balsuoti ar klausiama, už ką jie. Vis dėlto, Latvijos valdžios nuomone, toks patikrinimas leis bent jau aptikti žmones, kurie neturi leidimo gyventi Europos Sąjungoje. 

Man asmeniškai labai priimtina ir nuostata, kad jeigu Latvija a priori nepritaria rinkimų legitimumui, tad ir jo rezultatams, tai ir dalyvavimas tame rinkiminiame farse reiškia pritarimą diktatorių režimui. 

Vis dėlto atsitraukus nuo šios dienos aktualijos, gerokai svarbesnis kitas momentas. Kalbu apie labai neadekvačią viešosios erdvės retoriką į Lietuvą pastaruoju metu atvykusių rusakalbių atžvilgiu. 

Pirma, į vieną vietą suplakami labai skirtingi žmonės, pamirštant, kad esmė —  ne jų tautinė priklausomybė. Esminis dalykas — jų santykis su demokratija ir Vakarų vertybėmis.

Lietuvoje prieglobstį pastaruoju metu gavo visa eilė Baltarusijos ir Rusijos demokratinės opozicijos žmonių. Praktiškai visi jie savo šalyse yra paskelbti valstybės priešais, tad vos kirtus sieną jų laukia ilgi metai kalėjimuose. Didelė jų dalis turi vadinamąjį inoagentų (užsienio agentų) statusą, kai kurie nuteisti už akių ilgiems metams vien už tai, kad atvirai kalba apie karą Ukrainoje, linki sėkmės Ukrainos kariams ir skelbia informaciją apie tai, kas vyko Bučoje ar Mariupolyje. 

Tai žmones, kuriems Lietuva privalo padėti be jokių išlygų. Nevalia pamiršti, kad šie ir daugybė kitų demokratiją išpažįstančių Rusijos gyventojų padėjo mums per kruvinas sausio dienas. Jau kitą dieną, sausio 14-ąją, jie Maskvoje suorganizavo patį didžiausią kada nors vykusį demokratinių jėgų mitingą. Virš Maniežo aikštės tada pleveno šimtai Lietuvos trispalvių, žmonės skandavo Laisvę Lietuvai. Toks spaudimas išgąsdino Gorbačiovo administraciją ir, be abejo, tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių, kad tuometinis okupacinis režimas atsitraukė. Padorumas neleidžia pamiršti istorijos, o jos nutylėjimas niekur ir niekada prie gero nepriveda. Tai demonstruoja ir pastarasis karas Ukrainoje.

Dauguma šių žmonių turi vadinamąsias humanitarines vizas ir buvo pakviesti atvykti į Lietuvą, kur jiems pažadėta galimybė kovoti su lukašenkos ar putino režimu saugioje aplinkoje. 

Deja, jie užsipuolami ir socialiniuose tinkluose, ir gatvėje. Vandalas ištepliojo  A. Navalno kameros maketą Europos aikštėje, galiausiai šią savaitę jau visai rimtai nukentėjo vienas iš ryškiausių Lietuvoje apsistojusių putino kritikų. 

Dalis pseudopatriotų nuolat bando žeminti tuos žmones, kabindami okupantų ir imperialistų etiketes. Net tuo metu, kai A. Navalno bendražygiai jam mirus tiesiogine to žodžio prasme verkė prie stalinizmo aukoms skirto paminklo Vilniuje, tokie patriotai vos už keleto metrų garsiai piktinosi, kad Vilniuje girdisi pernelyg daug rusiškai kalbančių žmonių. Kaip Lietuvoje atsirado šie žmonės ir kaip jie vis didesnės grėsmes akivaizdoje kaunasi už savo šalies laisvę, paminėta nebuvo. 

Nuolat eskaluojama litvinizmo tema, kuria bandoma apjuodinti Baltarusijos opoziciją, irgi tarnauja tik lukašenkos režimui.  

Garbės Lietuvai nedaro ir agresyvi buka kova su rusų kultūra. Švelniai sakant nejauku, kai rašytoja, kuri energingai eksploatuoja pikantiškas ir publikai tokias patrauklias Rusijos carų gyvenimo detales, nuolat pabrėžia, kokia ta rusų kultūra esanti žemos prabos. 

Rusų kultūra, kaip ir bent kurios kitos šalies kultūra, yra visokia. Yra tokia, kaip anos ponios daugiatomiai rašiniai nugulę prekybcentrių salėse, ir yra ta, kuri atveria žmonėms jų žmogiškos būties ir kančios briaunas. 

Daugiau negu juokinga ir kova su prieš porą šimtų metų mirusiu rusų poetu, ypač tada, kai apie jo išskirtinį vaidmenį, esą vos ne lėmusi putino istorinius kliedesius atvedusius į karą, pasakojama Italijos, Ispanijos ar Graikijos politikams, kurie net ano vardo nėra girdėję. Tada belieka stebėtis tuo, kad tokios žodžiais antirusiškos ponios galvoje taip įstrigęs sovietinės mokyklos palikimas, kurio neišvalė net ilgi Nepriklausomybės metai.

Beje, jeigu jau karo Ukrainoje šaknų ieškoti istorijoje, tai nepalyginamai vertingesnė yra neseniai į lietuvių kalbą išversta rusų žurnalisto Michailo Zygario knyga „Karas ir bausmė. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą istorija“. 

Apgailėtina ir rusų muzikos atšaukimo Lietuvoje akcija. Neklausydamas Rachmaninovo, Prokofjevo ar Šostakovičiaus ne Ukrainai padedi, o susini savo sielą. Ir būtent todėl vis sunkiau suvoki laisvės grožį ir jos kainą, palaipsniui slysdamas totalitarizmo narvą.

Lietuvai, ypač visos eilės rinkimų ir geopolitinių įtampų fone, būtinas gerokai aiškesnis santykių su rusakalbe emigracija paveikslas. Nepretenduoju į galutinę tiesą, tik apibrėžiu kelis, mano galva, plačių diskusijų ir skubaus sprendimo reikalaujančius momentus.

Pirma, privalu atskirti ekonominius emigrantus, ir tuos, kurie atvyko gelbėdami save ir savo šalį. Ekonominiai emigrantai, žinoma, nėra blogis per se, tačiau jų darbo Lietuvoje aplinkybės turi būti vertinamos ne vien iš pigios darbo jėgos ieškančio verslo perspektyvos. Politiniams gi emigrantams turi būti garantuojama saugi gyvenimo erdvė.

Antra, būtina kuo skubiau visas rusiškas mokyklas pervesti į mokymą lietuvių kalba, be abejo, paliekant tam tikrą adekvatų kiekį pamokų ukrainiečių, baltarusių ar rusų kalbomis atsižvelgiant į vaiko tautybę. 

Argumentas, kad rusų mokyklų negalima naikinti, nes taip esą bus pažeisti lenkų mokyklų interesai, yra tuščias. Neteko girdėti, kad kuri Europos valstybė emigrantams garantuotų valstybines mokyklas, kuriose mokoma jų gimtosiomis kalbomis. Kaip lietuvių vaikai Anglijoje sugeba išmokti angliškai, taip ir rusakalbiai vaikai puikiai sugebės išmokti lietuviškai. 

Trečia, nevalia naikinti rusų kalbos pamokų mokyklose. Rusija, kad ir koks režimas joje įsitvirtintų, visad bus ne tik kaimynė, bet ir potencialus agresorius. Ir būtent todėl privalome turėti pakankamą kiekį žmonių, gebančių suprasti, kas ir kodėl vyksta Rytuose anapus mūsų valstybės sienų.

Nukėlęs eilinę skulptūrą, žmogaus galvos neišvalai, bet atimi gilesnės analizės ir savęs bei savo laiko įtampų interpretacijos galimybę. Prisiminkite, kad ir vieną buvusį laisvės šauklį merą, kuris Žaliojo tilto skulptūras pakeitė prastais vazonais, vis dėlto išties laisvė jam buvo tokia tolima sąvoka, kad drąsiai lukašenkos banditams atidavė vieną garsiausių Baltarusijos disidentų. 

Karas nudažo pasaulį dviem spalvoms. Norėdamas likti žmogumi, privalai matyti daugybę tonų ir atspalvių. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *