MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente

Įvertinkime vertintojus 

Daugybę metų  girdžiu esanti didelis daugelio iškilių Lietuvos žurnalistų ir kai kurių politikų nusivylimas.  Nusivylusiųjų, tikiu, yra ir tarp tų 82 tūkst. Lietuvos rinkėjų, kurie prieš penkerius metus už mane balsavo, bet patingėjo perskaityti, ką rašiau ir ką, eidama į Europos parlamento rinkimus, žadėjau. 

Tie, kurie nuosekliai sekė, ką kalbu ir darau jau 36 metus, nusivilti neturėtų. Sąžiningai, kiek leido jėgos ir protas, vykdžiau pažadus ir visas man pavestas pareigas. 

Pirma, nuolat kartojau, kad didžiausias iššūkis Europos Sąjungai yra demokratijos erozija, tad žadėjau nuosekliai už ją kovoti. Įvykdžiau.

Antra, nuolat kartojau ir rašiau, kad iš visų jėgų kovosiu už daugiau įvairovės. Įvykdžiau.

Beje, mano galvoje, daugiau įvairovės visų pirma reiškia daugiau nuomonių įvairovės, ir tik kaip pasekmė — daugiau teisių tiems, kurių nenori matyti nuomonių kontrolieriai. Taigi, nuolat rėmiau seksualines mažumas, žmogaus, tame tarpe moterų, teisių aktyvistus, neneigdama ir jiems oponuojančių teisės kalbėti.  

Būtent todėl aiškiai dėsčiau savo poziciją, kartais labai aštriai ar/ir ironiškai argumentuodama,  kodėl nesutinku su ta ar kita idėja ar politine nuostata, bet niekad nereikalavau tildyti tų, kurie mąsto kitaip. Šitą punktą irgi įvykdžiau.

Trečia. Niekad nežadėjau  likti parlamente ar kokiose kitose panašiose pareigose iki mirtis mus išskirs. Kita vertus, jeigu universitete profesoriai ar teisėjai gali dirbti iki 65 metų, kodėl panašiai neturėtų būti ir politikoje? 

Žinoma, sprendžia rinkėjai, ir tikrai manau, kad, tarkime, Andrius Kubilius, jeigu juo dar kartą pasitikės, labai energingai ir nuosekliai atstovaus Ukrainos ir Rusijos reikalams. Vis dėlto, mano galva, tai greičiau išimtis, nei taisyklė. 

Taigi ir savo pažadą visad remti jaunesnius ir padėti jiems bent jau tuo, kad nestoti skersai kelio, irgi įvykdžiau, ar ne?

Galima tęsti ir tęsti, ir tai, ką čia kartoju, tikrai ne naujiena tiems, kuriems išties buvo įdomu, ką veikiu. 

Bet grįžkime prie nusivylusiųjų ir pažiūrėkime, kas ir kodėl mano darbe ir net manyje taip nepatiko. 

Pirmiausia manimi nusivylė įtakingas „Veidaknygės“ žmogus Rytis Zaloga. Jo pretenzija, kad neįvykdžiau pažado Europos parlamente jungtis prie liberalų arba žaliųjų, buvo pamatuota. 

Tiesa, viešai paaiškinau, kad dirbti vienoje frakcijoje su Viktoru Uspaskichu, kuriuo 2019 metais dar kartą pasitikėjo Darbo partijos rinkėjai, negalėsiu, o galimybės jungtis prie Žaliųjų frakcijos netekau todėl, kad mano kandidatūrą šachavo toje frakcijoje jau seniai dirbantis Lietuvos Valstiečių partijos atstovas Bronis Ropė. 

Dar kartą pabrėžiu, kad dėl to neturiu jokių pretenzijų nei kolegai B.Ropei, nei jo frakcijai. Nors R. Zaloga ir bandė įrodyti, kad melavau, ir net raštu klausė Žaliųjų frakcijos vadovų, ar tikrai man buvo atsakyta, galiu tik dar patvirtinti, kad sakiau tiesą. 

Bet kuriame parlamente, ir Europos parlamentas ne išimtis, automatiškai tapti tos ar kitos frakcijos nariu gali tik tie politikai, kuriuos iškėlusios partijos priklauso politinei šeimai. Kadangi aš su savo traukiniu tikrai a priori negalėjau būti afiliuojama su jokia  politine jėga, turėjau prašytis būti priimta.

Absoliučiai akivaizdu, kad apsispręsdamos frakcijos būtinai atsiklausia jau seniau jose dirbančių atitinkamos valstybės politikų, ar naujo žmogaus atsiradimas nesukels nepageidaujamų įtampų.  

Kolegos B. Ropės sprendimas man atsakyti buvo logiškas. Mano pažiūros tiek dėl klimato kaitos, tiek dėl, esu įsitikinusi, nepamatuotų ūkininkų pretenzijų kitų sektorių sąskaita išsaugoti Europos Sąjungos aušroje išsimuštas privilegijas, labai skiriasi nuo Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų partijos pozicijos. Taigi, nekeista, kad mano  bandymas  jungtis prie Žaliųjų frakcijos buvo nesėkmingas. 

Pasirinkau frakciją, į kurią mane jau anksčiau kvietė TS-LKD partijos vadovai.  Pasirinkimas buvo logiškas ir todėl, kad niekada neslėpiau esanti socialiai orientuotos rinkos šalininkė, o būtent tokia ir yra šios Europos liaudies partijos politinė platforma. Man pasisekė, nes radau kolegas, su kurių nuomone man svarbiais politiniais klausimais paprastai sutinku. Esu jiems dėkingą už tai, kad pakvietė. 

Beveik prieš metus tapau TS-LKD partijos nare, ir tai labai apmąstytas sprendimas. Ji nulėmė ir tai, kad ateityje neketinu dalyvauti jokiuose rinkimuose, ir tai, kad rašydama ir komentuodama liksiu politiniu proceso dalyve, o skaitytojai žinos, kad mano vertinimai remiasi centro dešinės perspektyva. 

Neišdaviau ir savo pažado  visada remti kovą su klimato kaita ir žaliąjį Europos kursą. Kai pernai mano frakcijos vadovybė itin agresyviai reikalavo nepalaikyti Gamtos atkūrimo akto, aš nepasidaviau ir buvau viena iš nedaugelio balsavusių prieš grupės poziciją. 

Nors tai ir tuštybė, bet man malonu, kad po penkerių metų TS-LKD partiečiai linkę sutikti su mano per praeitus rinkimus akcentuota būtinybe atšaukti veto teisę ir gerokai padidinti Sąjungos ginklavimosi paketą. Per 2019 metų rinkimus už šias mintis jie labai mane kritikavo,  tokiuose siūlymuose įžvelgdami galimą mažų tautų suvereniteto varžymą ir NATO galių menkinimą. Gyvenimas parodė, kad kintantis pasaulio pavidalas, apie kurį nuolat rašau jau nuo 2016 metų, keičia ir požiūrį. 

Šiek tiek vėliau manimi nusivylė tradicinių vertybių saugotojai. 

Iš pirmo žvilgsnio kraštutinės dešinės ir populistų deklaruojamosios tradicinės vertybės, ypač todėl, kad su retomis išimtimis jie kažkodėl tradicija laiko ir galimybę gyventi su antra, trečia ar n-tąja sutuoktine ar net nesusituokus, yra ne tiek pavojingos, kiek komiškos.  Vis dėlto kalbos  apie tradicinių vertybių sugrąžinimą ir jų saugojimą nepavojingos tik iš pirmo žvilgsnio. 

Tradicinių vertybių protegavimas skatina gyventi praeitimi, kita vertus, bandymai kontroliuoti žmonių seksualinį gyvenimą ir jo įvairovę yra vienas pirmųjų aiškių ženklų, kad valstybė krypsta autoritarizmo link. 

Kadangi bent kokie autoritariniai režimai, nesvarbu, kur jie pasirodytų — Vengrijoje, Turkijoje, Kinijoje ar Rusijoje galiausia reiškia daugybės žmonių kančias ir pamintas jų teises, kovojau ir kovosiu su kraštutinės dešinės vertybinėmis nuostatomis. Tiesa, skirtingai nei anie, kovoju ne draudimais, o argumentais. 

Kad mano kova turi prasmę pademonstravo ir Ramūno Karbauskio partijos klapčiukų teisinis  ieškinys man, kuriame jie reikalavo atsiprašyti manęs dėl aštrios kritikos maršistams. Teismą, kuriuo siekta mane užtildyti, jie, žinia, pralaimėjo. 

Po to manimi nusivylė „Respublika“, jos vadai ir skaitytojai. Anie ilgai rinko parašus po peticija, kurioje reikalauta mane ekskomunikuoti. 

Koks ryšys tarp „Respublikos“ ir katalikų Bažnyčios, kurios nare esu daugiau nei šešis dešimtmečius, man taip  ir nepaaiškėjo. Tiesa, supratau, kad tikėjimo broliai ir sesės susitelkę po „Respublikos“ stogu norėtų atimti iš manęs privilegiją sekmadienį priimti Šv. Komuniją ir būti laidojimai sulig katalikų kanonais.

Praėjusį sekmadienį  gavau ne tik Šv. Komuniją, bet ir Ligonių patepimą. Pelenų dieną irgi priėmiau sakramentus. Tad viliuosi, kad „Respublikos“ balsas bent kol kas į dangų nenuėjo. 

Žinoma, ironizuoju. Kiekvienas turi teisę linksmintis kaip jo protelis jam šviečia, turi tokią teisę ir „Respublikos“ vertybių apologetai. 

Galiausiai, manimi nusivylė „Verslo žinios“, nes, redakcijos nuomone, esu dėmesio neverta nuoboda. Kas lėmė tokį mano darbo vertinimą, paaiškinti nesiteikta.  

Manimi nusivylusių sąrašą galima tęsti ir tęsti, tad taupydama savo ir jūsų laiką žengiu prie paskutinio nusivylusiojo — IQ žurnalo biuro Briuselyje vadovo, kuris savo nuosprendį man skelbia paskutiniame IQ žurnale. 

Atsakydamas į klausimą, kaip Lietuvos atstovams Europos parlamente sekėsi per pastaruosius penkerius metus, aštrių žodžių man jis nepagailėjo: „Didžiausias nusivylimas  — Aušros Maldeikienės karjera EP. Lietuvoje ir ypač feisbuke aršiais komentarais pagarsėjusi politikė Briuselyje yra „nulis“ pagal jos pačios terminologiją“. 

Atmeskime šalin emocionalų pasažą, kur Lietuva lyginama su „Veidaknyge“ — kam nepasitaiko loginių klaidų. Pasidžiaukime, kad pati A. Maldeikienė supranta esant nulis, tad savo „nulinės „karjeros netęs.“.

Stebina kita. Iškilus IQ, taigi intelekto koeficiento, biuro vadovas pamiršta argumentus. 

Klausimas, o kas gi taip anos A. Maldeikienės karjeroje ji nuvylė, lieka anapus komentaro rėmų.  Žinoma, jeigu bendrai kokių nors argumentų išskyrus sužeistą ir apviltą E. Labanausko širdį esama. 

Kokių pažadų, komentuojančio vadovo nuomone, ta moteris neįvykdė? Kokius centro dešinės pažiūrų europiečius jos sprendimai galėjo papiktinti?  Kuriems „A. Maldeikienės traukinio“ pažadams ar ją priglobusios frakcijos programinėms nuostatoms ji prieštaravo? Jeigu prieštaravo, kokie buvo jos argumentai? Ką A. Maldeikienės terminologijoje reiškia politinis „nulis“?  Ar įmanoma, kad be jokios politinės jėgos pagalbos į politinę areną įžengęs žmogus, ypač tas, kuris neturi jokių karjeros ambicijų,  perlaužtų sistemą? Ir svarbiausia — o koks turėtų būti tos karjeros tikslas? 

Priešingai nei E. Labanauskui, man būtų gėda skelbtis realiai neegzistuojančio biuro, kuriame nėra darbuotojų, vadovu. Man įdomiau kokybiškai dirbti savo darbą ir vykdyti pažadą nuosekliai informuoti apie parlamento darbą ir jo įtampas. 

Problema ta, kad absoliuti dauguma Lietuvos žurnalistų ir net politologų sunkiai suvokia, kad politikos prasmė ir esmė ne tame, kaip išmušti daugiau kokių nors pinigėlių kokiam projektui ar kokiems jau bene 30 metų mirštantiems ūkininkams. Politikos esmė yra itin sudėtingas ir labai nedėkingas bandymas keisti visuomenės nuostatas, siekiant daugiau teisingumo, plačiau kalbant —  demokratijos. 

Ponas E. Labanauskas (žurnalistu jo vadini man ranka nekyla) mąstymo ir procesų analizės rimtu darbu nelaiko. Tikėtina, kad taip yra  todėl, kad jam pačiam panašiam darbui stinga ir išsilavinimo, ir gebėjimų, ir elementaraus darbštumo.  

Priešingai, nei E. Labanauskas, aš savimi nenusivyliau ir nuoširdžiai didžiuojuosi tuo, ką padariau. 

Kaip ir žadėjau, išnaudojau kiekvieną minutę ir aiškinau žmonėms, kas yra politika ir kaip bei kodėl jį veikia jų gyvenimus. Kalbėjau nemalonius dalykus, ir aiškinau, kad neieškodami kompromisų, atmesdami tuos, kurie mums nepatinka, drausdami mintis, kurios mums atrodo nepriimtinos, eisime ne į priekį, bet atgal. 

Didžiuojuosi visa eile renginių tomis temomis, kurios visuomenėje vertinamos nevienareikšmiškai. Tai ir didelio dėmesio tikinčiųjų bendruomenėje sulaukusios diskusijos apie klerikalizmo įsigalėjimą Lietuvoje, virtusios net knygele. Tai ir pokalbiai apie Stambulo konvencijos prasmę, tai ir aistras kėlęs laiškas Lietuvos vyskupams dėl Stambulo konvencijos bei smurto artimoje aplinkoje netiesioginio teisinimo. Daugybę kartų susitikta su rinkėjais ir kalbėta, kodėl tokie svarbūs žmogaus teisių klausimai ir kodėl visų pakraipų autoritarai savo politinius kelius pradeda nuo nacionalizmo, tradicinių vertybių, kurias redukuoja į panieką seksualinėms mažumoms, ir moterų žeminimo. 

Neatsitikinai vyko ir diskusijos apie  onkologinių ligonių stigmatizavimą. Didžiuojuosi tuo, kad parodžiau daugeliui likimo draugų, kad įmanoma gydytis ir sąžiningai atlikti pavestus darbus. 

Nė karto nepraleidau nė vieno balsavimo komitete ar Europos parlamento salėje net tada, kai intensyviai gydžiausi. Nors nereikia didelio proto, tik elementaraus žmogiškumo, kad suvoktum, kaip sudėtinga kiekvieną ketvirtadienį parskristi namo 1 val. naktį, 7 val.. ryte jau būti Nacionaliniame vėžio institute, 6-7 val.  praleisti su chemoterapijos lašeline, ir, trumpai pailsėjus, pirmadienį anksti ryte vėl skristi į darbą. Ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos gydytojai vis dažniau kalba, kad darbdaviai geriau supranta onkologinių ligonių problemas ir išsaugo jų darbo vietas. Tikiu, kad tame yra nors ir labai mažas, bet ir mano darbo, lašas.

Skambiu IQ vardu vadinamame žurnale intelekto tenka ieškoti su žiburiu, o va paniekos kitų darbui — nors vežimu vežk. Kitą savaitę nuosekliai išnarstysiu teisėjo toga apsigaubusio biuro vadovo seksistinę retoriką, nuosprendžius mano kolegoms ir jo absoliutų negebėjimą analizuoti. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *