Dviejų minučių tarptautinės politikos abrakadabra
Praėjusios savaitės įraše išdėsčiau skeptišką poziciją dėl galimybės pasirašyti dabar rengiamą partijų sutarimą dėl bendros užsienio politikos. Ypač, jeigu, kaip tikisi kai kurie dokumento rengėjai, tai būtų sutarimas, kuris brėžia Lietuvos užsienio politikos kelius bent aštuoneriems metams į ateitį.
Pesimistinę prognozę lemia visa eilė prielaidų. Šiandien pradedu svarstyti, kiek realu rasti kompromisą, kai politiniai žaidėjai neturi jokių aiškiau apibrėžtų ideologinių nuostatų, o viešoji erdvė jiems suteikia galimybę skelbtis povais, kai išties jie yra elementarūs žvirbliai, arba, priešingai, – dideles ambicijas leidžia paslėpti po labai kukliais veidais.
Taktika šalininkams mobilizuoti
Jeigu kam nors akmuo, kuris šiandien bus mestas į politologų ir žurnalistų veidą, nepatinka, tai tikrai nėra mano bėdos. Atšauksiu viską, ką dabar rašau, jeigu bus parodytas nors vienas logiškesnis tekstas analizuojantis politikų pažiūras ir tų pažiūrų kaitą.
Tęsiu ten, kur sustojau prieš savaitę, ir atveriu pirmojo sezono antrojo epizodo duris.
Kaip ir žadėjau pradėsiu nuo taip vadinamų kairiųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Kalbant konkrečiau, pabandysiu pažiūrėti, ką kalba partijos lyderis Ramūnas Karbauskis ir politinio oportunizmo ideologas Saulius Skvernelis.
R. Karbauskis šiame žaidime atlieka garvežio, kuris pasirenka žaidėjus, vaidmenį. Aptikti kokių nors logiškiau išdėstytų šio politiko minčių tarptautinių santykių klausimais nepavyksta, nes kad ir ko klaustum girdi vieną – nesutinku su konservatoriais.
Tokia taktika, tikėtina, puikiai tarnauja šalininkams mobilizuoti, bet sunku būtų tikėtis, kad suteiktų galimybę formuoti valstybes judėjimo kryptį.
Pragmatiški ekonominiai interesai
Anksčiau Ramūnas Karbauskis buvo ne kartą viešai kaltinamas dėl savo palankumo Rusijai, tačiau tikėtina, kad tas palankumas didesne dalimi buvo inspiruotas labai pragmatiškų ekonominių interesų. Tam tikrą įtaką galėjo turėti ir pabrėžtinai prosovietinė šeima, kurioje užaugo R. Karbauskis, ką jis yra asmeniškai liudijęs.
Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą Maskvoje rezidavęs ir vienam iš Rusijos valstybinių teatrų vadovavęs R. Karbauskio brolis grįžo į Lietuvą.
Nors jis nepadarė jokių viešų pareiškimų dėl savo požiūrio į karą, daryčiau prielaidą, kad pats pabėgimo iš Rusijos faktas rodytų, kad tas požiūris neigiamas, nors ir atliktas 2022 metų vasario 25 dieną, o ne 2014 metais, kai Rusija tą karą pradėjo.
Pats R. Karbauskis nuo pernai, po to, kai tai tapo įprasta viešosios retorikos figūra, deklaruoja nepalaikąs Rusijos agresijos.
Bendrai imant, užsienio politikos klausimai iki 2020 metų Seimo rinkimų menkai domino „valstiečių“ partiją, kuri koncentravosi į nacionalinę žemės ūkio politiką.
Pats R. Karbauskis iš esmės tą erdvę buvo sutraukęs iki išmokų ūkininkams klausimo, kurį sprendė per ilgametį partijos atstovą Europos parlamente.
Žinių gausa iš paruoštų lapų
Tiek 2016 metų, tiek ir 2020-ųjų Seimo rinkimams pateiktos partijos užsienio politikos gairės perdėm abstrakčios, vardijamos visuomenei įprastos tezės bei neapibrėžtų nacionalinių interesų prioritetas.
2019 metų prezidento rinkimų kampanija buvo laikotarpis, kai „valstiečių“ kandidatui, tuometiniam premjerui S. Skverneliui bene pirmą kartą teko atsakyti į eilę klausimų, kurie gerokai viršijo „valstiečių“ partijai įprastas užsienio politikos gaires.
Pirmieji prezidentiniai debatai, kurie ir buvo skirti užsienio politikai, įvyko balandžio 15 dieną. Juos tiesiogiai transliavo LRT, o debatus vedė Edmundas Jakilaitis.
Tiek debatų metu, tiek vėliau ne kartą buvo pabrėžiama, kad S. Skvernelis išsiskyrė faktinių žinių gausa, kurią, pasak vieno iš debatus komentavusių politologų, dėstė žvilgčiodamas į paruoštus lapus.
„Skvernelis labiau empiriškas, be teorinių kažkokių išvedžiojimų, faktus suvardina, ir viskas“, – aiškino politologas iš VDU.
Jo kolegė iš TSPMI taip pat pabrėžė, kad S. Skvernelis buvo gerai pasiruošęs, tačiau „koją jam kišo žvilgčiojimas į popierius ir mažai kontakto su auditorija“: „[J]is skaitė skubėdamas ir atrodė kaip mokinukas, kuris viską žino, nori viską parodyti.“
Drąsiai kalba tai, kas reikia
Faktų gausa, žinoma, galėjo žymėti tą faktą, kad tuo metu S. Skvernelis buvo veikiantis premjeras, tad tikrai galėjo disponuoti platesne faktine medžiaga.
Vis dėlto pabandysiu būti velnio advokatu, ir priminsiu vieną faktą, kurį stengiamasi pamiršti.
Debatus vedė E. Jakilaitis, kurio žmona buvo tuometinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pavaldinė, atsakinga už viešuosius ryšius. Toks tyčia ar netyčia nacionalinio transliuotojo pražiūrėtas galimų interesų supainiojimo momentas leidžia daryti prielaidą, kad klausimai S. Skverneliui galėjo būti paslaugiai perduoti.
Mano asmeninė patirtis ir nuomonė – o aš ilgus metus stebiu tiek minimą ministrą, tiek E. Jakilaitį, leidžia manyti, kad tai pragmatiški žmonės, kurie drąsiai kalbės tai, kas reikia, ypač jeigu manys, kad tai jiems gali duoti naudos.
Pabrėžiu, kad mano neigiama nuomonė, ypač apie E. Jakilaičio žurnalistinius gebėjimus ir moralinius sprendinius, yra tik mano nuomonė, kuriai turiu daug argumentų.
Faktų, kad S. Skvernelis galėjo disponuoti klausimais dar iki debatų, neturiu.
Žiniasklaidos banalybių kartojimas
Kad ir kaip ten buvo, tačiau ta beriama faktų gausa ekspremjerui menkai padėjo.
Šio įrašo teksto pabaigoje galėsite perskaityti visą tuomečių debatų stenogramą, kuri akivaizdžiai rodo, kad kalbėdamas apie savo užsienio politikos viziją S. Skvernelis tiesiog kartoja žiniasklaidoje skelbiamas banalybes, nesugeba užčiuopti gilesnių klausimo klodų ir nejaučia, kada pats sau ima prieštarauti.
Atsakydamas į vedančiojo klausimą apie svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą, kurį sau kelia, S. Skvernelis mini būtinybę „išsigryninti savo svarbiausius interesus“ bei „ne žodžiais, o veiksmais“ pasirinkti strateginius partnerius.
Konkretizuojant mintį „svarbiausi interesai“ netikėtai virsta skambia fraze, kad „mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko.“
Kokie vis dėlto tie nacionaliniai interesai, kurie dėl jų aukščiausios padėties kitų neįvardintų interesų atžvilgiu yra vertinami kaip prioritetiniai, taip ir neišgirstame.
Galimybė išvengti klausimo
Prelegento įžvalga, jog tokia neapibrėžtų nacionalinių interesų perspektyva laikytina pragmatine, jau ne tiek stebina, kiek gimdo galvos skausmą.
Tiesa, galvas turėtų skaudėti klausantiems, nes pačiam kalbančiajam tai suteikia galimybę išvengti klausimo, o kaip anų neįvardintų nacionalinių interesų tarptautinėje arenoje privalu siekti.
Dėl strateginių partnerių irgi ne ką aiškiau. Pradžioje S. Skvernelis kalba apie JAV ir Vokietiją. Tiesa, tuoj pat patikslina, kad „kaip esminį strateginį partnerį“ regi Lenkiją.
Na ir dar Azija, pasak S. Skvernelio, „be jokios abejonės“ yra tarp tų strategijų, nes „mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija.“
Tada dar prikabinama ekonominė diplomatija, nes „diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė“ bei Rytų partnerystė, kur jau reikia lyderiauti.
Galiausiai sužinome, kad nevalia keisti ar kaip nors tobulinti Europos Sąjungos modelio, bet „tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.“ Tai vis dėlto nekeisti ir netobulinti ar keisti ir tobulinti?
Dviejų minučių abrakadabra
Visa šita abrakadabra buvo išdėstyta per dvi minutes. Dvi minutes.
Papildomų komentarų apie vieno iš tuometinių potencialių prezidentų ir veikiančio premjero gebėjimus sudėlioti mintį, manau, nebereikia. Tokių gebėjimų nerasta. Kaip akivaizdu ir tai, kad žmogus kalba tai, apie ką neturi jokio supratimo.
Tiesa, įdėmiai skaitant S. Skvernelio ištarmes, akivaizdu, kad jis nesugeba sujungti, kad, siekiant JAV dėmesio, nevalia pamiršti JAV interesų, kurie akivaizdžiai kertasi su S. Skvernelio deklaruojamomis intencijomis Kinijos atžvilgiu.
Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip suderinti Kinijos investicijų riziką ir ekonominę naudą, S. Skvernelis atmeta bet kokias galimybes suteikti Kinijai prieigą prie strateginių objektų, nes tam prieštarauja NATO partneriai. Logiška.
Vis dėlto abejonės, ar tikrai S. Skvernelis supranta, ką kalba, išlieka. Jis žada „16+1 formatą“ sistemingai integruoti į Europos Sąjungos poziciją. Tiesa, nutyli, kaip tai bus padaryta.
Prisiminę, kad jo vadovaujama Vyriausybė 2018 metų liepą Kinijos ir Centrinės Europos bei Balkanų valstybių viršūnių susitikime drąsiai žadėjo paversti Vilnių Kinijos finansinių investicijų centru, kam itin aiškiai oponavo JAV, dar kartą atsidūstame ir nuleidžiame rankas.
Visų šių ir daugybės kitų nešukuotų S. Skvernelio minčių laidą komentavę garbūs politologai įvertino 7 balais.
Nulis balų
Tiek pat tą dieną buvo skirta ir dabartiniam prezidentui, na o išlošė tose intelektualinėse bado žaidynėse 11 balų surinkusi Ingrida Šimonytė.
Aš savo ruožtu drąsiai įvertinsiu tuomet komentavusių politologų gebėjimą suvokti tekstą nuliu balų.
Trečias epizodas jau kitą savaitę. Jis bus skirtas pirmajam 2020 metais suformuotos „valstiečių“ šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministrui Giedriui Siurpliui, kuris prieš kelis mėnesius po ramybės atostogų vėl grįžo į aktyvią viešąją politiką.Ir tai tikrai bus gerokai įdomesnis ir turiningesnis pasakojimas