CETA yra nueinančių laikų ženklas
2018 balandžio 24 d.
Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.
Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.
Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.
Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.
Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.
Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.
Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?
Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?
Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.