Kas trukdo susitarimui dėl Lietuvos užsienio politikos
Šiandien pristatau pirmą įrašą iš ilgesnio pluošto būsimų įrašų apie Lietuvos užsienio politikos vingius.
Pasakysiu be užuolankų: netikiu svajomis dėl galimybės sudėlioti visiems priimtiną Lietuvos užsienio politikos sutarimą. Juolab naivu tai projektuoti 7-8 metams į ateitį pasaulyje, kuris kinta stulbinamu greičiu.
Ar tikrai „pasmerkti susitarti“?
Prieš metus tuometė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė drąsiai aiškino, kad Lietuva pasmerkta susitarti. Tiesa, savo mintį bandė pagrįsti mažų mažiausiai abejotinu argumentu, kad susitarsime, nes tai pavyksta net ir 27 Europos Sąjungos valstybėms.
Žinant L. Andrikienės kompetencijas ir patirtis, deja, tenka konstatuoti, kad taip sakydama ji gudravo. Susitarti dėl bendros užsienio politikos Europos Sąjungai tikrai labai sudėtinga, ypač dėl to, kad šalys turi veto teisę, o užsienio politika priskirta valstybių narių savarankiškai kompetencijai.
Kita jos tezė, kad Lietuva negali turėti kelių užsienio politikų, nes taip bus klaidinami mūsų draugai ir sąjungininkai, įtikina tik iš pirmo žvilgsnio. Netgi, sakyčiau, savotiškai menkina tų draugų intelektinius gebėjimus.
Mūsų sąjungininkai puikiai žino, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, o tai reiškia, kad aršūs skirtingų politinių jėgų ginčai visais klausimais yra vienas esminių politinės erdvės bruožų.
Kalbant apie autoritarines valstybes, panašus sutarimas tereiškia, kad didelės visuomenės dalies nuomonė užtildyta jėga, politinėmis represijomis ir baime.
Jaunystėje puikiai mačiau, kaip viešumoje praktiškai visi džiugiai statė komunizmą, kolaboravo ir kalbėjo tai, ką reikia (puikus pavyzdys prezidento nutylėta partinės priklausomybės istorija), o virtuvėse vienas kitam aiškino, kokia niekinga ta nomenklatūrinė komunistų valdžia.
Drąsos nežinoti stoka
Kalbant apie demokratines valstybes, tokie politikos sutarimai didžia dalimi slepia baimę diskutuoti, tingėjimą nuolat ieškoti argumentų bei nenorą kautis dėl rinkėjų galvų ir apmąstyto palaikymo.
Žinoma, laisvi rinkimai visada yra kova dėl balsų. Absoliuti dauguma politikų tuos balsus graibo pačiais primityviausias būdais. Žada tai, ko negali įvykdyti. Kalba apie mistiniu būdu rinkėjams atsiversiantį gerovės srautą. Tikina žinantys, kaip pamaitinti vilkus neskriaudžiant avelių.
Kitaip sakant, kalba apie mažėjančius mokesčius ir lengvatas verslui tuo pat metu žadėdami aukštesnės kokybės švietimą bei visiems lygiai prieinamą sveikatos apsaugą.
Dauguma rinkėjų geba girdėti vieną, daugiausia porą, šūkių ir itin retai paklausia, o kas mokės už tas žadamas gėrybes.
Nedidelė paslaptis, kad net mąstantys politikai tokio klausimo visais įmanomais būdais vengia, ir bent jau dabar Lietuvoje jie gali jaustis ramiai.
Tad gali išlošti, gatvėje žmonėms aiškindamas, kad viską sugriovė konservatoriai.
Žurnalistus ant menčių guldai kalbėdamas gudriu profesiniu žargonu, mat retas jų turi adekvatesnį išsilavinimą, drąsos nežinoti bei gebėjimą ir darbštumo ruoštis pokalbiams.
Na o politologai net nesivargina giliau analizuoti procesų, tik vis narsto reitingus bei it povai prieš kolegų akis skleidžia įvairiaspalves savo intelekto plunksnas.
Kad jų kalbos menkai siejasi su rimtesne analize, juolab žmogiška prievole padėti savo bendrapiliečiams susivokti sudėtinguose procesuose, jiems niekas net nedrįsta priminti.
Uždari pokalbiai dėl viešo dokumento
Šios senokai užčiuoptos lietuviškos politikos tendencijos vėl labai gražiai sugulė mano galvoje mąstant, ar įmanoma Lietuvoje galų gale pasirašyti tą jau antri metai valkiojamą partijų susitarimą dėl šalies užsienio politikos.
Buvęs „valstiečių“ užsienio reikalų specas Giedrius Surplys teigia, kad mintis apie tokį sutarimą pirmąkart nuskambėjo iš Gitano Nausėdos lūpų per šešėlinės „valstiečių“ vyriausybės suorganizuotą „uždarą konstruktyvų pokalbį“.
Taigi iš karto galime atkreipti dėmesį į du momentus.
Pirma, kodėl susitikimas dėl viešo dokumento buvo uždaras? Antra, partijoms susitarti pasiūlė nepartinis prezidentas, kurio pareiga, kaip jis ir jo patarėjai mėgsta aiškinti, yra formuoti užsienio politiką.
Logiškai mąstant, būtent Prezidentūra privalo imsis šio ambicingo uždavinio ir pateikti su šiuolaikiniais iššūkiais derančią viziją, o paskui visuomenę ir partijas pakviesti diskusijoms ir galbūt galutiniam sutarimui.
Juolab kad pernai Lietuvos biudžete iš bendrų beveik 7,5 mln. eurų skirtų prezidentūrai programai skambiu pavadinimu „Prezidentui formuoti Lietuvos interesus atitinkančią užsienio ir vidaus politiką“ skirta daugiau nei 970 tūkst. eurų.
Laimi, jei nerizikuoji
Nors, žinoma, mūsų prezidentas ne koks Prancūzijos Macronas, kad vizijomis į kairę ir dešinę švaistytųsi.
Jis labiau linkęs būti piktu bosu, kuri paliepia jo paties darbus nudirbti ir pabara, jeigu jam kas nepatinka. Puikiai žino prezidentas, kad nerizikuodamas visada gali pasiskelbti nugalėtoju.
Iniciatyvos klausimas, žinoma, įdomus. Vis dėlto gerokai prasmingesnis, kiek bendrai toks visuotinai priimtinas sutarimas įmanomas.
Verta pradėti nuo to, kad nors dėl įvairių priežasčių ir ypač lyderių ambicijų Lietuvos parlamente neturime atvirų euroskeptikų, daugiau mažiau nacionalistines „Lietuva pirmiausia“ idėjas išpažįsta tikrai nemenkas Lietuvos gyventojų procentas.
Proeuropiniai euroskeptikai
Taip mąstančių ir tai deklaruojančių žmonių yra net Tėvynės Sąjungoje, kurios oficialūs pareiškimai yra akivaizdžiai proeuropiniai.
Tai liudija, tarkime, Lauryno Kasčiūno kartu su Audroniu Ažubaliu dar 2018 metų pavasarį paskelbtas memorandumas dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos ateities klausimu „Stipri Lietuva – stiprioje Europoje“.
Menka, iš pirmo žvilgsnio komiška, bet susimąstyti verčianti detalė. Tėvynės Sąjungos aktualijų puslapyje Memorandumo dėl Tautų Europos, paskelbto dar 2018 metų pavasarį, atsiversti neįmanoma, nes, kaip teigiama, „Informacija rengiama“.
Dokumente atvirai konstatuojama, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams.“
Nors autoriai iš karto patikina, kad tokia pozicija „jokiu būdu nereiškia nacionalinio egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo“, vis dėlto kaip konkrečiai suderinti šias logiškai viena kitai prieštaraujančias mintis, suprasti keblu.
Pavyzdžiui, bandykime tą mintį išversti kitaip ir pagalvokime, kaip reaguotumėme, jeigu išgirstumėme prancūzą sakant, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Prancūzijos valstybės ir visuomenės interesams.“
Ar patikėtumėme, kad šitas sakinys tikrai tikrai tikrai nereiškia nacionalinio prancūzų egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo?
Nepradės mąstyti kitaip
Su Europos Sąjungos sutarties 2-ajame str. įtvirtintoms vertybėms, tarp jų pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, kertasi ir L. Kasčiūno ir A. Ažubalio Memorandume išskirtinai minimas paramos ir pagarbos prigimtinės šeimos institutui įtvirtinimo siekis.
Diskutuotina ir prievolė visiems į Europą atvykstantiems kitų civilizacijų atstovams laikytis „krikščioniškos civilizacijos“ kaip europietiškos tapatybės padiktuotų elgesio normų.
Memorandumo autoriai apdairiai vengia konkrečių situacijų įvardinimo, bet klausimai, ar pagarbos siekis turi apimti tik „prigimtinės šeimos“ interesus ar ir seksualinių mažumų faktines šeimas, lieka anapus atviro svarstymo.
Minimi politikai, kaip ir visa virtinė kitų Lietuvos politinių darinių, kurie bent kol kas neposėdžiauja parlamente, bet išpažįsta panašią biopolitikos logiką, kuri remiasi įsitikinimu, kad valstybė privalo griežtai reguliuoti ir intymų žmonių gyvenimą, atstovauja tikrai nemenkai didelei Lietuvos rinkėjų grupei.
Panašiai mąstančius žmones gal ir galima laikinai nutildyti, bet tai nereiškia, kad jie pradės mąstyti kitaip. Tai, kad tradicines šeimas ir vertybes garbinantys maršai dabar nebe tokie gausūs, tikrai nereiškia, kad jų sekėjai pakeitė savo įsitikinimus.
Kol negirdime konkrečių pavyzdžių, sunku suprasti ir ganėtinai tuščius samprotavimus apie europinės tapatybės padiktuotas elgesio normas.
Noras sėdėti ant kelių kėdžių
Drąsus ir atviras Seimo narių kalbėjimas diskusijai suteiktų daugiau turinio ir atspalvių.
Deja, nugali elementarus noras vienu metu sėdėti ant kelių kėdžių, kartu su Europos Sąjungos skeptikais ir jos priešais akcentuojant Europos tapatybę esą formuojantį individualizmą ir vartotojiškumą.
Kiek vertas bendras susitarimas, kuris eliminuoja tuos, kurie kovoja už ganėtinai fragmentuotą tautų Europą ir kalba apie nacionalinio pobūdžio Lietuvą, klausimas atviras.
Nors tikrai nepritariu nei atskiroms aptarto Memorandumo tezėms, nei jo bendrai vertybinei pozicijai, netikiu, kad susitarimas, kuris atima balsą iš nacionalistų, gali būti gyvybingas. Nutildymas niekada ir niekur nereiškia ilgalaikės pergalės.
Gagena kaip žąsis
Judėkime pirmyn ir pažiūrėkime, o su kokiomis mintimis į 2020-ųjų Seimą atėjo kiti potencialūs susitarimo veikėjai. Panagrinėję jų pradines pozicijas turėsime ir aiškesnį vaizdą, ar galima iš tų minčių sukurti bendrą pamatą.
Pradėsiu nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“.
Tikėtina, kad manipuliuodami rinkėjų nuomone šie politiniai dariniai žodį partija pakeitė žodžiu sąjunga, bet tai esmės nekeičia – turime reikalą su partijomis ir akivaizdžiai dešiniosioms partijomis, kurių tikrai neįmanoma priskirti centristinėms politinėms jėgoms.
Paieška atsakymo, kodėl Lietuvos politologai ir žurnalistai šias partijas vadina kairiosiomis, įdomi savaime. Oponavimas centro dešinės principų bandančiai laikytis Tėvynės Sąjungai jokios partijos kairiąja nepadaro.
Jeigu kas nors atrodo kaip žąsis ir gagena kaip žąsis, tai ir yra žąsis. Kitaip sakant, jeigu partija atvirai deklaruoja kraštutinės dešinės vertybes, tai ji ir yra dešinioji. Tai akivaizdžiai patvirtina ir minėtų partijų užsienio politikos prioritetai.