MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente

POLITIKA YRA NESIBAIGIANTIS POKALBIS

Kovo 2 dieną iki Europos parlamento rinkimų buvo likę 100 dienų. Lietuvos prezidento rinkimai vyks mėnesiu anksčiau. Eilinio rinkėjo sąmonėje šie politiniai renginiai sukimba menkai. Vis dėlto vertinant iš esmės, jie sprendžia tą patį klausimą — ar ir kiek Lietuva yra Europa. 

Nesijaudinkite, neabejoju tuo, kad geografiškai viskas aišku. Kažkas net geografinį Europos centrą Lietuvoje aptiko. Deja, geografinė priklausomybė pati savaime neatsako į politinės tapatybės klausimus. Vengrija, o ir Rusija, irgi Europoje. Geografiškai. Tačiau ar daug atsiras tų, kurie drįs pasakyti, kad minėtos, o ir eilė kitų Europos žemyne esančių valstybių gali būti laikomos europietiškomis, jeigu išsitrauksime politinę liniuotę? 

Europos Sąjungoje susitelkusias valstybes, priešingai, nei kartais akcentuojama, vienija ne tiek bendra rinka, kitaip sakant, ekonominiai interesai, kiek jos veiksmų pamate glūdinti liberali demokratija. Kalbant dar tiesiau, Europa yra erdvė, kuri jau ne vieną dešimtmetį didina geografinį lauką, kuriame sprendimas priklauso įstatymui, o ne galios žaidimams. 

Nesu naivi. Žinau, kad žmogiška prigimtis, troškimas manipuliuoti ir valdyti kasdien meta pirštinę Europos svajonei gyventi darnoje, o pastaruoju metu ir taikoje. Europinės vienybės pamatas pastarosiomis dienomis klibinamas dažniau ir intensyviau. Ir tai reiškia, kad tie, kuriems brangi ant liberalios demokratijos pamatų iškilusi Europa, turi kalbėti aiškiau ir garsiau.

Kalbant apie Lietuvą ir jos politiką nori nenori iškyla papildomas sudėtingų klausimų ratas. Ką reiškia Lietuvos suverenitetas, kur jo ribos, ir kiek pati Lietuva gali garantuoti savo valstybės išlikimą? 

Šios tarpusavyje sukibusios teorinės ir praktinės laisvės plokštumos ir susikerta šalies prezidento ir Europos parlamento rinkimuose. 

Lietuvos prezidentas remdamasis Konstitucija kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką bei atsako už šalies gynybinį potencialą. Akivaizdu, kad bet kuriam kandidatui visų pirma turi būti keliamas klausimas, o kaip jis suvokia įstatymo viršenybės principą bei liberalios demokratijos priesakus. Ar įžvelgia grėsmių šiems pamatiniams Konstitucijos principams? 

Klausimai ypatingai aktualūs ir todėl, kad jau prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį buvo paminta visa eilė Konstitucijos nuostatų. Tuometinėms Vyriausybėms tyliai pritariant esminiai užsienio politikos sprendimai perkelti į Daukanto rūmus, taip radikaliai mažinant parlamento ir jo skirtos Vyriausybės galias. 

Prezidentės D. Grybauskaitės tonas jai Seimo salėje skaitant metinius pranešimus nė minutei neleido suabejoti, kieno rankose valdžia ir galia. Piktos mokytojos tonu skelbdama  panieką politikai ir partijoms ji traiškė demokratijos pamatus, o palaipsniui augančios ekonominės gerovės akinama šalis politiką palengva delegavo komikams ir niekam neatskaitingiems aktyvistams. Tragiškai siauro akiračio žiniasklaida tylėjo, karts nuo karto paverkdama tik dėl galimai menkstančių reklamos pinigų srautų. 

Šliaužiantis autoritarizmas nebuvo stabdomas net tada, kai prezidentė atvirai pradėjo spręsti išimtinai Vyriausybės kompetencijai priklausančius klausimus. Pasinaudojusi akivaizdžiai neteisiniu asmeninės kompetencijos argumentu, ji užsėdo kėdę Europos Vadovų Tarybos salėje, o tuometinis užsienio reikalų ministras nerišliai lemeno, kad nors tai neteisėta, bet Lietuvai naudinga, mat prezidentė žino Briuselio koridorius. Ambasadoriui Linui Linkevičiui į galvą nešovė net tokia menkutė mintis, kad prezidentė ne amžina, o po to jos kėdę gali užimti tas, kuris nei koridorių žino, nei rišlios minties nesurezga. 

Pastaruosius penketą metų šaliai į autoritarizmo liūną galutinai pasinerti kliudė tik tai, kad dabartinis prezidentas yra išskirtinai nekompetentingas ir labai silpnas. Jo pareiškimai apie tai, kad jis personifikuoja Lietuvą, yra vienintelis tiesiogiai renkamas Lietuvos politikas, kaip ir paprotine teise paremta pretenzija vaidinti Vyriausybės vadovą Briuselyje, labiau komiški, nei grėsmingi. Juolab, kad ir jo kabinetas protu nežvilga. 

O dabar pažiūrėkime, kur esame šiandien.

Iš karto pasakysiu, kad Prezidento rinkimuose balsuosiu už Ingridą Šimonytę, kurią gerbiu ir myliu. Jeigu jos nebus antrame ture, rinkimus ignoruosiu. Taigi, deklaruoju savo interesą ir šališkumus. Vis dėlto …

Jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar tai geriausias pasirinkimas Lietuvai, aš tylėčiau. Be abejo, ji geriausias pasirinkimas iš to, ką dabar matome, tačiau ji išskirtinai silpna ten, kur slypi politinės lyderystės esmė. Ji neturi ateities vizijos, už kurią kovotų iki mirties, ir, manau, paradoksaliai būtent todėl nenori nugalėti. Tai matome ir jos žinutėse tautai, ir jos pastoviai košmariškai prastoje komunikacijoje. 

Jau maniau, kad už I. Šimonytės 2019  metų rinkiminį šūkį „Susitarkime pagaliau“ prasčiau būti negali. Pasirodo, gali.  Pastarasis „Stipri prezidentė — stipri šalis“ nepalyginamai baisiau. Pažinodama I. Šimonytę, neabejoju ne truputėlio, kad ji supranta, jog stipri ta šalis, kurios institucijos stiprios. Vis dėlto žinoti, reiškia ir kovoti už tai, ką žinai. 

Lyderio darbas kovoti už galvas. Jis  privalo turėti svajonę. Privalo turėti atvirą širdį ir kalbėtis. Kalbėtis ir kalbėtis, kviesti ir nenutilti net tada, kai žiauriai skauda. Lyderiai neaukoja valstybės nemokšų iš komunikacijos agentūrų projektams. Lyderiai patys kuria komunikaciją. Dar vienas paradoksas: Gitanas Nausėda komunikuodamas yra nepalyginamai autentiškesnis, nei I. Šimonytė ir tai, manau, jam teikia papildomų balsų. 

Ir, žinoma,  tikri lyderiai, ypač tada, kai valstybė pavojuje, kalbėdami su visokiais mackevičiais (dabar Lietuvoje jų legionas) ne nuolankiai atsakinėja į sukrečiančiai primityvius klausimėlius,  o aiškiai artikuliuoja savo žinią ir pažadą tautai. 

Tą šiurpią politinę parodiją, kurią čia miniu, palyginsiu su rinkiminiu renginiu Briuselyje.          

Akcentuojant 100 dienų iki Europos parlamento rinkimų vienoje didžiausių prestižinių Briuselio salių, kurioje nuolat skamba geriausių pasaulio klasikinės muzikos atlikėjų koncertai, įvyko susitikimas su dviem garsiais Europos politiką nagrinėjančiais mokslininkais ir 5 skirtingų Europos parlamento frakcijų atstovais.  Bilietai į šį renginį kainavo 10 eurų, o tikrai didelė „Bozar“ salė buvo pilnut pilnutėlė. 

Didesnė publikos dalis buvo į ketvirtą ar penktą dešimtmetį įžengę žmonės, kurie, tikėtina, viena ar kita forma susiję su politika, vis dėlto buvo ir tokių klausytojų, kurie akivaizdžiai atėjo, nes jiems tiesiog įdomu išgirsti skirtingus vertinimus bei politines prognozes. 

Kaip ir I. Šimonytės pokalbio su Rolandu Mackevičiumi metu, buvo juokaujama. Bet tai nebuvo humoras, kai už juokelius apima svetimos gėdos jausmas. 

Pokalbį moderavo Europos studijų Oksforde profesorius Timothy Ash, jau 50 metų rašantis apie Europos politiką ir jos dramatiškiausius momentus. Pašnekovai — dar du profesoriai, taip pat angažuoti liberalios europinės politikos proponentai. Po valandos prisijungę skirtingų politinių partijų europarlamentarai irgi kalbėjo gal ir nepatogiomis, bet prasmingomis temomis.  

Jeigu pokalbis Vilniuje buvo klaikiai nuobodus ir be jokios nuorodos į realias politines problemas, su kuriomis susiduria Lietuva pasaulyje ir Europoje, tai Briuselyje jis vertė mąstyti, ir klausantis ieškoti savo atsakymo. 

Ar įmanoma pasiekti, kad demokratijos dirbtų žmonijos gerovei? Ar sutinkate, kad Jungtinė Karalystė po „Breksito“ liko Europoje? Ar Europos Sąjungos plėtra negali tapti demokratijos laidotuvėmis? Kiek Europos yra Rytų Europoje? Klausiama buvo ne tik kalbėtojų, bet ir salės, kuri balsavo už vieną ar kitą alternatyvą.

Vienas klausimas ypatingai užgavo širdį. Ar šiandien vyksta karas Europoje? Salė pasidalino per pusę. Ir tai buvo baisu.

Lietuvai dabar reikia tokio prezidento, kuris negaištų laiko kalbėdamasis su savimi besižavinčiu renginių vedėju, bet važinėtų ir kalbėtų su kitų šalių žmonėmis ir lyderiais. Prezidento, kuris mokėtų politikos kalbą. Suprastų, kad politika — tai komunikacija. Mums reikia prezidento, kuris beatodairiškai tikėtų Europa ir jos galia susitelkti ir išsaugoti laisvę. Europos laisvę, ir tai reiškia Lietuvos laisvę. 

O mes net laisvę mąstyti keičiame tuščiu plepėjimu. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *