MENIU

Komentarai (1) Darbas Europos Parlamente

Madinga politika

Nuoširdžiai manau, kad mano klausytojų tarpe nėra naiviai tikinčių, kad Lietuva nuo visų bėdų ir nelaimių apsigins pati, be kitų pagalbos. 

Vis dėlto pernelyg dažnai net savo burbule matau ir girdžiu kitokio naivumo apraiškas. Aklai tikima žodžiais, bet ne darbais. Ramus ir išlaikytas balso tonas siejamas su išmintimi. Mandagumas regimas vos ne kaip esminis gero politiko bruožas. Sakoma, taktiškas, santūrus, vabalėlio neužgaus. 

O jei tas mandagumas dar įtalpinamas į dažniau žiniasklaidoje pozityvia nata aptariamas temas, gimsta rinkėjų minias svaiginantis mandagios politikos kokteilis. Būtent toks gėrimas, žiniasklaidos noriai pabarstytas dar ir didelėmis cukraus bei pagyrų dozėmis, daugeliui netikėtai prieš penkerius metus atnešė aukštą ir gražų. Ir tikrai ne jį vieną. 

Madingos politikos sąvoka mano galvoje netikėtai susidėliojo praėjusį sekmadienį, išvydus žmones, kuriais mikliai pasinaudota tada, kai jie buvo ant bangos ir traukė visų akis. Ilgainiui, kai miniai prireikė naujų didvyrių, su jais taip pat lengvai atsisveikinama.

Poroje šalčiu persmelktų renginių buvau priversta žvelgti į pasimetusias anksčiau į Lietuvą pakviestų rusų ir baltarusių disidentų akis. Ir buvo aišku, kad regiu madingos politikos aukas. 

Pirmoji madingos politikos istorija sukasi apie jau trejus metus Rusijos kalėjimuose žudomą Aleksejų Navalną.

Europos parlamentas kasmet išrenka ir už išskirtinį indėlį apsaugant minties laisvę ir veiklą  žmogaus teisių srityje apdovanoja žmones ar organizacijas. Skirdamas šią aukščiausią Europos Sąjungos premiją pavadintą rusų disidento Sacharovo vardu parlamentas parodo, kad mato žmogaus kovą už kitų laisvę ir linki jam stiprybės bei jėgų apginti savo darbus.

Europos parlamente tikrai nebuvau didžioji A. Navalno reikalo rėmėja. Visą laiką laikiausi santūriai — pernelyg prastai žinojau situaciją Rusijoje ir paties A. Navalno darbus. 

Kai kolegos mūsų politinėje grupėje pirmą kartą jau 2019 metais metais stūmė A. Navalno kandidatūrą Sacharovo premijai, aš balsavau už uigūrų ekonomistą Ilhamą Tohti jau porą dešimtmečių įkalintą Kinijos komunistinio režimo.

Vis dėlto po poros metų galiausiai paklausiau Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus, kurie labai agitavo už šį rusų disidentą, ir prisijungiau prie jų. 

Mano pasirinkimą sustiprino tai, kad 2020-ųjų rugpjūtį A. Navalnas vos išsigelbėjo po putino režimo bandymo nunuodyti jį „Novičioku“, ir net po to, kai Vokietijos medikai pastatė jį ant kojų, jis grįžo į savo tėvynę toliau kovoti su nusikaltėlių režimu pavergusių jo tautą. Tiesa, dar oro uoste jis buvo suimtas ir įkištas į kalėjimą, kur šaltyje, poliarinėje tamsoje, dažniausiai vienutėje ir toliau demonstruoja, ką gali stiprios valios žmogus.

Nors rėmiau A. Navalno kandidatūrą, nelaksčiau nuotraukų su jo šeima darytis, neorganizavau palaikymo mitingų saugiuose parlamento salėse, nekalbėjau per visus įmanomus rusiškus kanalus, nekėliau visokių pažadų ir šūkių į Facebooką ir Instagramą. Kaip ir neorganizavau demokratinės Rusijos opozicijos grandiozinių renginių, kuriuose žadėjau paramą iki pergalės. 

Aš tuo tarpu, priešingai,  — ir toliau sąmoningai laikiausi nuošalyje. Nors tai ir neatitinka madingos politikos postulatų, bet man atgrasu šildytis svetimos kančios šešėlyje, ypač jeigu žinau, kad padėti tam žmogui galiu tik labai teoriškai. 

Kolegos gi ir nuotraukas kėlė, ir agitavo, ir į A. Navalno komandos televizijos kanalą ėjo. Ėjo, kol be didesnių problemų tą svetimą kančią instrumentalizuoti galėjo.  Kai dabar tai tapo nebemadinga ir sulėkę putino režimo veikėjai jau Lietuvos gatvėse atvirai grasina seniesiems disidentams, juos terorizuoja ir kitų Europos miestų gatvėse, madingos politikos apologetai dingo. 

Nebuvo jų ir sekmadienį šaltoje Kudirkos aikštėje, kai kelios dešimtys Rusiją palikusių žurnalistų ir aktyvistų susibūrė priminti apie A. Navalno kančią ir, svarbiausia, vis dar garsiai skanduoti „putinas — žmogžudys“, „Rusija be putino“.  Nerado jie laiko net paramos žinutei socialiniuose tinkluose.

Lietuvius, bent jau Lietuvos politikus, atstovavau viena. Per trisdešimt metų jau įpratau, kad tada, kai tema nebeneša  politinės naudos, yra, kaip sakoma, kontoversiška, pabosta žurnalistams ar publikai, lieku viena. Taip buvo ir šį kartą. A. Navalno kova ir kančiomis pasinaudoję politikai nusiplovė rankas. Mano galva, tai Pontijaus Piloto gestas.

Kai kitą dieną pabandžiau paklausti, kas sutrukdė ateiti, R. Juknevičienė labai nerišliai ir piktai numetė, kad kažkaip ne taip anie rinkimus vertina. Palieku jos sąžinei spręsti, kas ir ką ten dėl rinkimų iš vienutės poliarinio rato šaltyje gali padaryti. Deja, turiu sutikti, kad dar kartą naiviai patikėjau gera žmogaus širdimi.

Dar ir dar kartą primenu vyresniesiems ir sakau jauniesiems, kad 1991 metų sausį sovietų kariuomenei pamėginus užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės siekį daugiau kaip pusė milijono rusų susirinko Maskvoje ir laikydami rankose trispalves skandavo „Laisvę Lietuvai!“. 

Beje, sekmadienio mitinge dalyvavo ir vienas to mitingo dalyvių, tuomet aštuoniolikmetis Vladimiras Milovas, dabar palikęs tėvynę ir gyvenantis Vilniuje.

Rusų solidarumas ir parama tuomet mums buvo labai svarbi, kaip ir dabar sąžiningiems rusams svarbi mūsų parama.

A. Navalno rėmėjų mitinge sekmadienį Kudirkos aikštėje dar kartą padėkojau už paramą tomis  baisiomis dienomis ir pasakiau, kad blogį ir neapykantą galime nugalėti tik visi kartu. 

Vis dėlto po to, kai po mitingo A. Navalnui paremti patekau į Baltarusiją palikusių aktorių spektaklį apie Lukašenkos teismuose kankinamus žmones, prieš savo valią buvau panardinta į daug baisesnę nevilties jūrą. 

1,5 val. nešildomoje apgriuvusioje sovietinių laikų Statybininkų rūmų salėje baltarusių aktoriai pasakojo tragišką savo šalies istoriją. 

Tai buvo spektaklis apie gydytoją, kuris gelbėjo protestuose omonininkų sudaužytus žmones, ir už tai buvo teisiamas. Tas teismas tikrai nebuvo teismas, kur lemia tiesa ir įstatymas. Tai buvo teismas, kur meluojama, tyčiojamasi ir kankinama už tai, kad myli savo šalį ir nori jai gero. 

Išskyrus kelis aktorius Lietuvos piliečius, visi kiti vaidinę aktoriai prieš patekdami į Lietuvą nuėjo savo galgotas: buvo kankinami, mušami, slapstėsi, bėgo nuo mirties. Spektaklio pabaigoje  kiekvienas jų pasakojo apie savo kančios kelią. 

Spektaklis buvo profesionalus ir gilus, ypatingai tragiškai skambėjęs dėl aplinkos, kurioje buvo priversti vaidinti baltarusių aktoriai, gyvenantis Lietuvoje su humanitarinėmis vizomis. Jie buvo pakviesti, kai tai buvo madinga. Ir dabar, kai tai jau nebe taip labai comme il faut , kitaip sakant, naudinga, pamesti.  

Nors buvo žadėta, jiems atsakė kelias scenas. Paskutinę minutę rezervaciją atšaukė ir Vilniaus lenkų kultūros namai, paaiškinę, kad ne ta kalba spektaklyje girdima.

Apie baltarusių aktorius ir jų kūrybą aš būtinai papasakosiu vėliau. Nuoširdžiai tikiu, kad mano klausytojų tarpe tikrai atsiras žmonių, kurie ras laiko apsilankyti jų spektakliuose. Ten jie  išgirs apie prarastos tėvynės ilgesį ir kančią, kai gyveni bandito valdomoje šalyje. Juolab, kad jų spektakliai radus normalesnę salę jau bus subtitruojami ir lietuviškai. 

Ir vėl grįžtu į politikos lauką. Jau minėtą Sacharovo premiją 2020 metais gavo Baltarusijos demokratinės opozicijos moterys ir vyrai. Tuomet Europos Parlamento salėje buvo pripažįstama, kad „[J]ų [baltarusių] pusėje yra kažkas, ko žiauri jėga niekada negali nugalėti: tiesa“. Tada buvo raginama „ [N]epasiduokite savo kovoje‘ ir žadama, „[M]es esame šalia jūsų“.

Ar įvykdytas tas pažadas? Bent jau šitiems, mūsų pačių kviestiems žmonėms, mūsų įsipareigojimas netapo kūnu.

Yra dar viena maža detalė. Prisimenu daugybės iš Lietuvos karo pabaigoje pasitraukusių lietuvių pasakojimus apie gyvenimą perkėlimo stovyklose Vokietijoje, baimę būti sugrąžintiems į sovietinį pragarą, kančią, alkį ir tą pačią neviltį. 

Turiu priminti, jei mes ir toliau agresyviai žeminsime tuos, kurie nesutikdami su banditų režimais, o dažnai ir bėgdami nuo mirties, Lietuvoje neras vietos ir saugumo, jau mums gali tekti kartoti jų kelią po keleto ar keliolikos metų. Ir tada jau mums, kur nors Europos viduryje, sakys — grįžkite namo, jūsų čia per daug, jūs svetimi ir kalbate ne ta kalba. Kaip šauki, taip atsiliepia. 

O nugalėti putino ir lukašenkos režimus, kaip ir visus kitus blogio šaltinius užversti, galime tik kartu. 

1 komentaras įraše Madinga politika

  1. Jevgenijus parašė:

    Labai tiksliai,madinga politika,nieko gero nežada.Ypač jūsų priešpaskutinė pastraipa daug pasako.Pagarba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *