Tylos kalbėjimas
2016 m. sausio 3 d., Kristaus apsireiškimas (Trys Karaliai)
Išgirdę gerąją naujieną, piemenėliai nusiskubino ir rado kūdikį paguldytą ėdžiose; tada nebyliai nusilenkė Jėzui. Išvydę Žvaigždę, išminčiai ieškojo gimusio mesijo, radę jį oloje parpuolė ant žemės ir nuščiuvo. Marija dėmėjosi visus tuos dalykus ir svarstė juos širdyje: ji žinojo ir tylėjo. Kai šaltis sukausto pasaulį, o sniegas nušviečia sutemas ir atsimuša žvaigždėtame danguje, ateina ramybė.
Modernybę formuoja kalba, loginiai sąryšiai, metaforos, faktai, jų interpretacijos, didieji ir mažieji naratyvai, visokie diskursai, disputai, plepalai, gandai… Triukšmas. Pasaulis gimsta iš žodžio suskaidančio tylą, bet tylos stygius tą pasaulį galiausiai ir sunaikina. Tiesa buvoja tyloje, vis dėlto norėdamas išlikti ir augti privalai kalbėti. Kalbantis šiuolaikinis pasaulis suteikia daugybę galimybių, bet mainais pasiima esminį gėrį — tylą, o žodžiai tobulai paslepia sielą.
Vaikystėje labai mėgau žiemos vakarais keliauti iš mokyklos namo. Kelias vingiavo per pusnis palei upelį, virš galvos skleidėsi tūkstančio žvaigždžių apklotas, o siela, įkalinta sunkiuose kailinukuose, rasdavo jėgų strikinėti ir džiūgauti. Vienatvė ir tyla, atsiveriantis laikas ir plintanti erdvė išvalydavo mintis, ir net džiugesys nesulaikydavo ašarų: byrėdavo jos dėl dar nesuvokto, bet jau atsiveriančio savo ribų suvokimo, kuris galiausiai ir sunaikina vaikystę.
O rytinė šalčio sukaustytos Bažnyčios tyla būdavo nejudri, slegianti ir nuolanki. Joje matydavau Dievą, kuris keliauja budinti pražuvusių avių, ieškoti mano mirusių prosenelių ir visų nuo neatmenamų laikų miegančių žmonių. „Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose… Aš esu mirusiųjų gyvybė“. Klūpodavau ir atsargiai dairydavausi, o ar tikrai Kristus jau išbudino visus tuos Bažnyčių altoriuose sustingusius šventuosius? Žiūrėdavau ir bijodavau: jeigu jie jau tikrai vėl gyvena, tai ar mato mano mintis ir darbus? O kam gali patikti įvardintos ir įvertintos paslaptys?
Kai tyloje mąstau apie Išminčius, kraunančius dovanas į savo brangenybių dėžutes, džiūgauju, kartu su jais kaupdama auksą, mirą ir smilkalus. Kai kartu su tais Rytų Karaliais keliauju spengiančios tylos pripildytos dykumos erdvėmis, ieškau Pradžios. Bet kai ateinu ir randu, galiausiai visa pasineriu į tylą, kurioje maudosi ir skaidrėja siela.
Nors žodžiai pasitraukia, pasaulis vis tiek veriasi.