Turtinga Dievu/ Melagėnai
2016 metų liepos 31 diena; eilinis sekmadienis, Lk 12, 13-21
Viut, viut… Tyla. Ir vėl ta paukštelio „viut, viut“, šįkart nuslopinama po artėjančio-tolstančio automobilio ratais spaudžiamo žvyro aimanos. Lapų, šiaušiamų švelnaus vėjelio, šiurenimas. Aštriai vienas kitą kalbinančių meldų šiugždėjimas. Staiga nušvitusios saulės bučinio paliestų vandens lelijų išsiplečiančios akys ir tylus „ach“. Ir vėl viut, viut… Kalbanti gamtos tyla, kurią nuolat laužo daiktai; begalė mane supančių daiktų.
Turtas — namai, žemės, automobiliai, knygos, rūbai, pinigai, pensijų ir investicijų fondai, —užvaldo mūsų galvas ir mūsų sielas. Šimtai, tūkstančiai daiktų, kuriems paskiriame neįmanomą pareigą — apsaugoti mus nuo skurdo, ligų, kančios ir senatvės raukšlių. Iš jų laukiame pažado išsipildymo — saugumo ir laimės. Kodėl tad Jėzus be perstojo ragino tuo, kurie ieškojo Jo karalystės: „atsisakyk visko ir sek“?
Apie tai šiandien kalba dar viena Jėzaus parabolė. Anuomet toks vienas turtuolis, sulaukęs gausaus derliaus, nutarė nuardyti savo klojimus ir pastatęs dar didesnius ten suvalyti savo derlių. Ir jau po to svarstė savo sielai pasakyti: „Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų. Ilsėkis, valgyk, gerk, linksminkis!“ Bet Dievas jam tarė: „Kvaily, šiąnakt pat tavo gyvybės pareikalaus iš tavęs. O ką priruošei — kam teks?“ (Lk 12, 19-20).
Mano akys nejučiomis nukrypsta mano sudegusio, bet dar nenugriauto namo link, ir vėl suprantu, kaip giliai many keroja tas turtingas kvailys. Kelis dešimtmečius tas namas valdė visas mano mintis: naujos sienos, lygesnės grindys, seno medžio rievių pasakojimai, vis gražesni paveikslai ir įmantresnės koklių pynės. Namas glostė ir ramino sielą, o jo tylus grožis dovanodavo ramybę ir viltį, kad čia galiausiai sulauksiu laimės ir paskutinių gyvenimo valandų.
Dabar namas žvelgia į mane vis dar puošniomis rudomis langinėmis, kurios it madingu tušu padengtos dirbtinės blakstienos slepia tuščią išdegusį vidų. Blunkantys stogo lakštai šioje namo pusėje dar bando kurti gyvybės iliuziją, kuri kitoje pusėje jau atsiveria tikruoju pilku mirties grožiu. Vėl sutvarkyta veja ir atgyjantys mano puošnieji gėlynai skleidžia taiką, kurią perkerta prisiminimas: namo nebėra.
Skausmas pamažu rimsta. Pelenais virtusios knygos ir viltys nebegraužia sielos. Ir vis aiškiau, kad atsiverti tikrovei, sau, Dievui galiu tik panirusi į tuštumą, atsisakiusi tuščių vilčių, susikurtų norų, sumenkusi ir nuolankiai žvelgianti į visas savo dienas.
Tuščioje aidinčioje sielos erdvėje pražysta Dievo šypsena ir trapus harmonijos šydas sekundei uždengia pasaulį. Nebesu viena.