MENIU

Komentarai (0) Sekmadienio laiškai sau

Gyvenimas mirtyje

Diena dienon vakarais nuo kalno žygiuoju namo. Suku Trakų gatvės link. Artėju prie koplytėlės. Ir visada vos tik akys atsiremia į  Lukos Osterijos langus jos  pačios pasisuka siauros Pranciškonų gatvelės link. Sūrus vilties ir baimės mišinys sekundei užlieja smegenis, bet ne, ir šį sykį ironiška linksmai šuoliuojanti senutė (o gal tvarkinga rami moteriškė?) nepasirodo. Galutinio poilsio diena nukelta.

Ją buvau sutikus du kartus; abu kartus paauglystėje. Pirmąkart Ji išniro iš  dūžtančių automobilių džeržgimo pagimdyto chaoso. Nesugriebė manęs atsitiktinai:  per sekundės dalį išvydusi visą savo kelią ir suvokusi, kaip trumpai gyvenau, pamačiau, kad apkabinusios medį Mirties rankos manęs nebepasiekė.

Dar kartą Ji atėjo kartu su ilgesiu, pagimdytu kaltės dėl svetimos pirmos meilės skausmo ir nevilties, kad niekas neišmokė nejausti. Mirčiai nepasisekė ir tada: gal ano sovietinio sedukseno sauja buvo pernelyg maža, o gal Ji manė, kad kiekvienas galiausiai privalome išmokti nesužeisti atremti visus ledinius žvilgsnius.

„Nuo Tavo rūstybės, Nuo staigios ir netikėtos mirties, Nuo velnio žabangų, gelbėk mus, Viešpatie!“, giedodavo vaikystės Bažnyčioje moterys. Ir ilgi Visų Šventųjų litanijos posmai, ramiai ir vienodai glostydami sielą, staiga, ties tuo protu ir širdimi nepamatuojamu prašymu ištęsti agoniją, įstrigdavo ir rėždavo sąmonę it adata subraižytą plokštelę.

Bažnyčią šį prašymą jau seniai metė. Masinė ne mokinių, o dažnokai tik  sekėjų paieška tikėjimo praktikas aplipino visokiomis pasaldintomis atlaidumo, gailestingumo popietėmis, ir net pamaldumas tapo toks minkštas ir džiugus, kad stovėjimas Mirties akivaizdoje, kuris tūkstančius metų buvo kataliko gyvenimo alfa ir omega, pasitraukė į pašalę.

Vis dėlto vaikystėje širdimi įsisąmoninusi, dabar jau protu žinau, o širdimi tik tyliai pritariu:  Mirtis puiki kaip tik tuo, kad ji lėta,  o pažadas apdovanoti dovanomis, kurių ne tik prasmės, — net vardo, nežinai, tolygus Kalėdinių dovanų laukimui.

Kiekvieną sekmadienį perkėloje iš Žodžio į Aukos  liturgiją  skaitome tikėjimo išpažinimą. Daugybė tvirtų ir šimtmečių nugludintų  žodžių vėl ir vėl patvirtina: skirtis tarp Dievo ir žmogaus yra mirtyje. Tapdamas Žmogumi Dievas priėmė mirtį; gyvenimą jis turėjo ir iki tol. Mirtis yra žmogaus vardas.

Kiekvienos mišios yra tikinčiojo siuntimas į pasaulį vėl ir vėl priminti, kad Kristus mirė, bet jo mirtis yra gyvenimas.  Prisikėlimas.

Priimti savo mirtį ir gyventi su ja akis į akį yra labai sudėtinga, jeigu netiki. Ir labai lengva, jeigu tiki, viliesi ir myli.

Mirtie, mano sese. Būk visada šalia, matyk ir vesk, bet neskubėk. Leisk sulaukti dienos, kai viena stovėsiu Tavo akivaizdoje ir galėsiu drąsiai pakartoti ant kryžiaus mirštančio Kristaus žodžius: „Atlikta“ (plg. Jn 19,30).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *