Per mažas kantrybės rūbas
2016 metų sausio 17 diena, II eilinis sekmadienis
Susipynę juodos šakos dangsto gatvės žibintus. Baltą sniegą vagoja šalčio sustingdytų medžių kamienų šešėliai. Užgesusios priešais stovinčių balkšvų mūrų akys įtariai žvelgia į mano langus. Šalta ramybė; „… daiktai, kuriems atsiduodu, praturtėję mane išduos“[i]. Geriausia, kas ištinka tokį vakarą, yra vienatvė. Blogiausia, kas ištinka tokį vakarą, yra vienatvė.
Jau seniai nevilties ir pykčio valandomis kalbuosi su Šventąja Dvasia. Sielos akimis matau jos skrydį ir girdžiu jos sparnų šiugždėjimą, kai ji pralekia mano minčių raizgalynėje. Tiesa, plevendama jį tas mintis suglaudžia ir nuramina. Užmigdo. Šalta išorinė ramybė virsta drugna vidine pusiausvyra. Nežinau, Dieve, ar davei man kokių baigtinių tobulybių, bet vieną, tą, kuri atneštų romumą ir ramybę, tikrai pamiršai. Maldavau jos dešimtis metų; troškau, kaip lemties; kaip tavo, Dieve, šypsenos. Negavau. Jos vardas kantrybė.
Tad šiandien, kai Kanoje Jėzus vandenį verčia vynu, tenoriu, kad dirglumas, ūmi minties sparta, tad ir nepakantumas kurtiesiems, virstu tikruoju sielos vynu — susivaldymu ir kantrybe, kuri — gražiai iššifravo graikai — yra dvasios ilgybė.
Jau savaitė akimis ir mintimis vis sustoju ties laišku, kurį gavau po praėjusios savaitės įrašo. Moteris dėsto: „Gražiai parašėt, kaip visada, bet ne visai sutinku dėl labai asmeniškų priežasčių.
Mano mamytei beveik 80 metų ir vidinio saugumo jausmo jai netrūksta — brandi, išmintinga, savim pakankamai pasitikinti moteris. Bet yra išorinis nesaugumas, sukuriamas visuomenės, kurie linkę nepasitikėti senu žmogumi, jo sugebėjimais ir jo negerbti.
Pavyzdžiui, mamytė nuėjo į Swedbanką paprašyti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės. Ji buvo ištardyta, pradedant nuo to ar turi kompiuterį, internetą, ar moka naudotis kompiuteriu, kam jai [visko] reikia. Na ir galiausiai darbuotoja nusprendė, kad šia paslauga mano mamytė naudotis nesugebės ir pasakė, kad paslauga jai bus neteikiama „dėl jos saugumo“. Tai kur lygios teisės? Paprasčiausiai seni žmonės diskriminuojami kasdieninėse situacijose“.
Skaitau ir širdį užlieja neviltis, pyktis, atšiaurumas. Kodėl, Viešpatie, kasdien kalbuosi su kurčiais žmonėmis? Kodėl visą gyvenimą dalinuosi, atgal gaudama tik tuščią formą? Kodėl, kai kalbėjau apie senatvės prasmę, apie laiką, kuris mums prieš mirtį duotas atsikvėpti, išvysti save ir, malonei palietus, perkeisti, tebuvo pamatytas tik lėkštas madingas žodžių kevalas? Nepakeis gi sielos bankas, ir senatvė ne tam, kad mylėtų Swedbankas.
Kai kalbėjau ir dalinausi, maniau mylinti, bet jeigu žodis nepalietė, tai ta meilė tebuvo iliuzija. Apaštalas Paulius kantrybę prilygino rūbams, kurie rodo, kad žmogus jau nusimetė „senojo“, ūmaus ir kerštingo „graiko“ apdarą. Manoji romumo dietos nepaveikta siela kantrybės rūbui dar nesusitraukė.
Suopis neturi ko sau prikišti, sako mylima mano Wisława Szymborska[ii].
Svetimi sentimentai juodajai panterai.
Dėl savų veiksmų neabejoja piranijos.
Barškuolė save priima be išlygų.
Savikritiškas šakalas neegzistuoja.
Skėriai, aligatorius, trichinelė, gylys
gyvena kaip gyvena ir tuo patenkinti.
Šimtą kilogramų sveria orkos širdis,
bet kitu požiūriu ji lengvutė.
Nieko nėra žvėriškesnio
nei švari sąžinė
trečioje planetoje nuo saulės.
[i] Rainer Maria Rilke, iš vok. kalbos vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris
[ii] Iš lenkų kalbos vertė Vytis Mackevičius