Pasitikėjimo neviltis yra tikėjimas
III Velykų sekmadienis, 2016 metų balandžio 10 diena
Jėzaus mokiniai žvejojo visą naktį ir nieko nesugavo. Jau rytui auštant prisikėlęs Jėzus, kurio niekas nepažino, liepė mesti tinklus dar kartą. Mokiniai pakluso ir… „nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės“. Tada jie savo Viešpatį pažino.
Mesti tinklus ten, kur jau patikrinai nesant laimikio, reikia ne tiek drąsos, kiek pasitikėjimo. Jeigu mesti tinklus ten, kur nesitiki sėkmės, paliepia nepažįstamasis, reikia beatodairiško pasitikėjimo. Kai savo gyvenimą dėlioji tikėjimo šviesoje, tas pasitikėjimas yra sunkiausias išbandymas. Jeigu net, priešingai žmogiškajam protui, neabejoji Dievo valia, visada abejoji tuo, ar supranti Jo paskirtus darbus.
Kasdienė tikėjimo logika sakytų, jog ten, kur slypi tavo pašaukimas, slypi ir sėkmė. Vis dėlto klaidžiojant minčių keliais ir akligatviais didžiausia pagunda apima bandant savavališkai nustatyti, kas yra sėkmė. Pripažinimas, paklusnumas nepastovioms visuomenės nuomonėms ir užgaidoms, taip susikuriant tariamos ramybės lauką? Turtas, kuris esą galėtų apsaugoti nelaimių laikais? Draugai, kurie palengvina visas tas gyvenimo klajones? O gal tai ašaros, kurias išlieji ne dėl savęs, o dėl kito kančių, taip pajusdamas tikrąją bendrystę?
Evangelijoje Jėzus daugybę kartų reikalauja pasitikėti aklai. Jaunuolis klausia, kaip tapti Jo mokiniu, Jėzus sako: išdalink savo turtus ir sek paskui mane. Jėzus mato tuščias žvejų valtis, klausia „vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ ir liepia dar kartą užmesti tinklus ten, kur žuvų nebuvo. Nė vienas Jo pažadas nepasakoja apie geresnį gyvenimą dabar; jie visada kreipia Dievo karalystės link, taigi žadama tai, kas nematoma, nerealu, žadama tai, ko viešai net nedrįstame pripažinti norį. Ar daugkart girdėjote garsiai ištartą svajonę, kad laukiu mirties, nes noriu išvysti Jo šviesų veidą?
Man neteko.
Jeigu ir kviečiame mirtį, tai todėl, kad jaučiamės pamiršti, pamesti, išsigandę, nusivylę ir neįvertinti. Betgi beatodairiškas tikėjimas visada turi būti lydimas šviesios vilties, kad darbai jau padaryti ir už posūkio laukianti mirtis yra tikrasis Jo pažado išsipildymas.
Ką apraudame netekę artimo žmogaus? Jo pabaigą, taigi naują, jau tikrą pradžią, ar savo egoizmą, kad dabar mums bus skaudu, vieniša, sudėtinga ir — gal — ne taip lengva?
Senatvė — o ji giliausias ir gražiausias žmogaus būties laikas— ateina tada, kai pajunti nenugalimą norą nutraukti visus saitus su įprasta kasdienybe ir sulaužyti nusistovėjusį sėkmės ratą. Senatvė, kurios esame mokomi bijoti, tėra pradžia tikrojo gyvenimo: jau gali sau leisti nebežaisti pagal įprastas normas; nebesi saistomas to, ką jau žinai, nes tikrai žinai, kaip mažai žinai ir visai nebesvarbus išorinis įvertinimas; galiausiai senatvė dovanoja laisvę, nes kasdien vis labiau esi atsakingas tik už savo gyvenimą, kuris yra tavo kelias į išganymą.
Rytoj padarysiu dar vieną sprendimą, kuris nubrauks daugybę metų nuoširdaus darbo ir tikėjimo, kad darai tai, kam esi gimusi. Rytoj neužpildysiu popierių konkursui, taigi rudenį užversiu Universiteto duris.
Nežinau kodėl, Dieve, bet jaučiu, kad liepi viską palikti. Taigi prašau Tavęs: „kasdienės duonos duok man šiandien“ ir pasigailėk, jeigu klystu.
Bet aš tikiu tuo, ką Tu man sakai mano širdyje.