2016 metų birželio 26 diena; eilinis sekmadienis

Mieste karštis lipnus ir kvepia — dulkėmis, vystančių lapų nuovargiu, katės, visą dieną ieškančios, kur vėsiau prisiglausti, neviltimi. Atveri langus, troški šiluma išstumia paskutines mintis, kurias ilgai  bandei sulaikyti galvoje, ir tada pradedi laukti žadėto lietaus. Kaip senos svajonės apie tolimą kelionę laivu į nežinomą šalį išsipildymo.

Evangelijose mane amžiams įkalino jų paradoksai. Štai eina Jėzus su mokiniais keliu, sutinka žmogų, kuris euforijos apimtas žada sekti paskui Mokytoją, kur tik tas beeitų.  Bet kuris logiškai mąstantis guru tokiu sekėju apsidžiaugtų, bet Jėzus potencialų mokinį atšaldo ir šneka apie tai, jog pats neturi, kur galvos priglausti. Kitą žmogų, priešingai, skatina sekti tuoj pat, nesidairant, o tam paprašius leisti bent tėvą palaidoti,  tarsi atsainokai taria:  „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ (Lk 9, 60) Galiausiai trečiam žmogui jau atvirai kalba, kad netinki Dievo kelionei ir Jo karalystei, o ir nė vienas netinka, „kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal“ (Lk 9, 62).

Kad bent Jėzus visą laiką būtų toks nuoseklus, betgi ne— išgijusiam paralitikui liepia temti savo neštuvus, o sveikajam net tėvo palaidoti neleidžia.

Išorinių prieštarų įtampa, kurią formuoja tikrovė, pasirinkimus padaro kasdienybės dalimi. Ir bėda, jeigu nuolat įsitveri to paties nuo vaikystės tradicijų, priesakų, visuomenės sutarimų suformuoto veikimo modelio.

Neštuvai sveikam paralitikui nebereikalingi? Tada juos tempk, kad nepamirštum ligos ir malonės. Tėvų namai, įprastas gyvenimas kuria saugios, patikrintos būties ir buities pavidalą. Tad mesk juos šalin, — tik taip atversi vartus į savyje glūdinčias galias, suvoksi, kas stabdo kelionę savęsp, taigi Dievo link, pajusi laisvės, kuri visada žadama tam, kuris neapsikrauna daiktais, prisirišimais, įprastomis idėjomis bei mintimis, skonį; dažnai labai kartų skonį, kurį suvaldo ir prie kurio įpranta tik tas, kuris ilgai bando ir nebijo.

Jėzaus paraginimas nesižvalgyti atgal ir neįsikibti tokio įprasto arklo, formuoja dar vieną tikrovę: čia susijungia  Dievo ieškančio žmogaus žodinis prašymas, jo veiksmai ir gebėjimas klausyti. Ir žodžiai, kurie yra pasaulio pradžia, šioje trejybėje pasirodo du kartus — kaip ištariami, ir kaip išgirstami.  Tas, kuris tikrai išgirsta, nebeklausia, ar turėtų pasišvęsti kasdienybės ritualams: jis pakyla ir seka.

Kaip dažnai, Dieve, kalbu negirdėdama ir kiek daug reikia tylos, kad žodžių įtampos parklupdytas kūnas paliktų ir šią, dabar jau pačią didžiausią ir labiausiai įprastą, artimiausią naštą, taip parengdamas dvasią matymui ir veikimui, kurio pamate ne lakus smėlis, o  Jo žodžių uola.