Gailestingumo dovana
2015 gruodžio 20 d., IV advento sekmadienis
Advento pabaiga jau priartėjo, ir baigiasi laikas, kurį be galo mėgstu.
Žiūriu pro langą: styro nuogi pašiurpę medžiai ir jau patys nebetiki, kad greit sušils po gražiaisiais baltais savo kailinukais. Pilkas dangus išblukina namų spalvas, ir net blyksinčios girliandos, pašauktos skelbti šventę, primena tik nepadarytus darbus ir trūkstamas dovanas. Žmones skubina vidinis nerimas: jie trokšta švęsti pabaigas, bet žvilgsnis, temdomas baimės nespėti, pamiršti, nesulaukti, retai skleidžiasi džiugesiu. O jei tiek pilkos sumaišties, tai kas tada džiugina sielą? Pakeri pats laukimas.
Šventės akimirka trumpa, bet ilgas jos laukimas mielas ir kupinas keisčiausių svajų. Budėdama visada grįžtu į vaikystę, kur apstu šviesos, švaros ir net liūdesys toks giedras. Vildamasi šventės kiekviena ląstele jaučiu, koks nuostabus tas ateinantis laikas, kurį užpildysiu spalvomis, darbais, draugais, sėkmėmis ir nepasisekimais. Adventas žvelgia į ateitį, jis pasakoja apie tai, kas bus. Ir priešingai, nei skelbia aplinka ar naujienos; priešingai, nei perša nerimastingas protas vis primenantis ekonomines bėdas, ligas, terorą, karus, adventas pasakoja apie išsipildymą, gimimą bei vėl ir vėl užgimstančią viltį. Advento žinia — naujiena apie išsipildžiusią viltį.
Išskirtinę advento vertę sukuria ne tik džiugaus laukimo dvasia; ne mažiau sielą grynina Dievo gailestingumo prisilietimai, itin aiškiai jaučiami, kai taip šalta ir tamsu.
Šiemet adventas ypatingas vien tuo, kad Popiežiaus Pranciškaus atverti Gailestingumo metų vartai vilčiai suteikia naują plotį ir naujas formas. Ir tai reiškia, kad vėl savęs klausiu, kodėl nepajėgiu įvykdyti jo meilės priesako.
Popiežius, pirmųjų savo pontifikato metų rudenį paklaustas, kas yra Jorge Mario Bergoglio, buvo skaudžiai atviras: „Esu nusidėjėlis. Štai pats tiksliausias apibrėžimas. Ir tai nėra tik šiaip posakis ar semantinė figūra. Esu nusidėjėlis“. Ir pridūrė: „Taip, galbūt galiu sakyti, kad esu šiek tiek suktas, moku išsisukinėti, bet taip pat tiesa, kad esu truputį naivus. Taip, bet geriausias apibūdinimas, kuris ateina iš pačios širdies ir kurį jaučiu esant patį teisingiausią, yra būtent šis: „Esu nusidėjėlis, į kurį pažvelgė Viešpats“. Ir pakartoja: „Esu tas, į kurį pažvelgė Viešpats.“
Žinau, kad esu nuodėminga. Žinau ir tai, kad žinoti ir kiekviena asmenybės dalele šią tiesą juste pajusti — dalykai labai skirtingi. Modernus pasaulis nuodėmes skelbia esant aplinkos ar asmeninės istorijos atspaudais, ir toks pripažinimas leidžia manyti, kad gimtoji nuodėmė nėra neišvengiamas sielos įspaudas, o tavo nuodėmes sukūrė kitų rankos. Jei tikėčiau tokia logika, Dievas iš gyvenimo turėtų pasitraukti, o jo gailestingumas būtų nebereikalingas. Dėkui Dievui, kuris neleidžia man tuo patikėti.
Gailestingumo metai kviečia mane peržiūrėti savo širdį ir atpažinti savo nuodėmes, apsileidimus, įtrūkius, o juos atpažinus prašyti Jo gailestingumo. Kai bandau suprasti, kurioje sielos vietoje eina giliausi įbrėžimai, kai ieškau giluminių savo nuodėmių vardų, tampa aišku ir tai, kad niekada neturėsiu jėgų pati viena jas užglaistyti ir išvalyti. Tada suprantu ne tik tai, kad mano sėkmės nėra vien mano darbas, bet ir tai, mano nuopuoliai neleidžia man savęs amžiams pasmerkti. Ir būtent tada, kai suprantu, kad negaliu pati savęs išganyti, suprantu ir Dievo gailestingumo vertę.
„Štai aš, Dieve, — sakau sau, — atmesk mane arba priimk“. Ir, tikiu, Jis priima.
Gailestingumo negali nusipirkti, jo negali užsitarnauti, jokie geri darbai jo negarantuoja. Gailestingumas duodamas. Tai kitas malonės vardas.
Adventas — geriausias metų laikas, nes būtent iš čia teka dosnaus susitaikymo su Dievu upės, būtent čia pasižadi nepasiduoti liūdnai savo nuodėmingumo refleksijai, o džiugiai priimti nepelnytas dovanas, kuriomis Jis užverčia visus gyvenimo keliukus. Adventas padeda išgirsti „Esu ta, į kurią pažvelgė Viešpats“.