Laimė senėjimo
2016 birželio 6 d.
Įžanga.
Čia toks naujas ciklas, dar niekur nebuvęs ir nematytas, kurį padovanoju sau gimimo dienos proga: „Laimė senėjimo“ (prisimenant Žemaitės „Laimę nutekėjimo“, tik gerokai linksmiau).
Turinys
- Senatvė puiki, nes galų gale gali būti savimi
- Senatvė puiki, nes gali mokytis naudotis snapchat‘u (ir pasijusti paaugle)
- Senatvė puiki, nes smegenų išmatavimai domina labiau, nei šlaunų gabaritai
- Senatvė puiki, nes gali būti nemadinga
- Senatvė puiki, nes gali šokinėti gatvėje (visi žino, kad seni žmonės yra išprotėję)
- Senatvė puiki, nes gali pasikalbėti su savimi visais gyvenimo klausimais (jau viską išmanai); esant būtinybei, gali su savimi kalbėtis gatvėje, kavinėje, o automobilyje dainuoti sau kartu su Anna Sophie fon Otter (gera pagalba būtina)
- Senatvė puiki, nes Dievas tavęs jau laukia (vakarėlis rojuje paruoštas)
O dabar pradedame:
1 skyrius Senatvė puiki, nes jau esi nemoteris
Kasdien girdžiu moterims svarbių temų sąrašą: stilius, vyrai, seksas, įžymybės, gandai, kulinarija, karjera ir kelionės. Jeigu dar kas tuos gėrius nebanaliai sugeba aprašyti, tai, sakyk, visas moters galvos tūris jau ir užimtas. Tiesa, apsvarsčius visas tas patrauklias temas, jau septintam dešimtmečiui žvelgiant į akis (geriau vėliau, nei niekad) supratau, kokia laimė, kai nesi(nebesi)moteris.
Kai esi tokia, tarkime, vidutinio amžiaus pabaigos nebemoteris jau supranti, kad dar iki tų moteris jaudinančių dalykų yra logika. Banalybės, net aprašytos nebanaliai, lieka banalybėmis, o būdvardis retai pakeičia daikto esmę. Net jeigu moterys logikos nelaiko afrodiziaku, senyvas amžius nuo tokios prievolės atleidžia. O kai gali atsiduoti logikos vilionėms, visi paminėti moteris esą gundantys dalykai parodo savo tikrą veidą.
Tarkim, šiaip stilius, žinoma, nuostabus dalykas, bet stilius — tai pirmiausia asmenybė. Taigi, reiškinys unikalus, nepakartojamas; vienetinis tas stilius, niekada neatsirandąs kokio masinio žurnaliuko puslapiuose: jei jis ten ir užklysta, tai pačiu metu virsta savo priešybe — madingu niekučiu. Imam, tarkim, tas modernias garbės lentas, kur žurnalų pabaigoje sustato po du priešais kokį reklaminį stendą. Tą moterį ir kažką šalia „fotkina“ (nepainioti su nuotraukomis ir fotografavimu) ir deda į spaudą. Nužudo ir paverčia preke. Senatvė to išvengia, nes jį sunkiai parduodama.
Senatvė ir vyrus pastato į tą moters pasaulio vietą, kurios jie išties verti. Jei jau sakome vyrai, ir dar sukabiname juos su seksu, tai turime akivaizdų prieštaravimą, tokį būdingą moterims. Nemoteris jau žino, kad stilius (sinonimas asmenybė) neieško nei vyrų, nei sekso, mat stilius pasakoja apie meilę ir vyrą (vienintelį). Viskas gi labai paprasta: stilius — visada vienaskaita.
Moteris kažkodėl svaiginasi įžymybėms ir jų gyvenimo vingiais. Nemoteris žino, kad įžymybė — mados kūdikis. Banalios mados vaikutis, reikalingas, kad būtų ant ko tepti atnaujintą kremą ar blakstienų tušą. Beje, nemoteris supranta, kad blakstienos prieš tai buvo prilipdytos, o madingu rūbu papuoštas kūnas patobulintas tiek, kad virstu masiniu manekenu. Viską vainikuoja fotošopas. Kai matai rezultatą žurnalo puslapyje, širdis dainuoja odę senatvei: jai atėjus, niekas tavęs suniveliuoti nebepajėgia (pernelyg brangu, o ir logika, kaip minėjau, įsijungia), tad tapusi nemoterimi gali būti savimi.
Arba va gandai. Nejuokinkit! Stilius taip aukštai (arba taip giliai) gyvena, kad jis net norėdamas tų kalbelių kas, kur, su kuo negalės išgirsti. Senatvė nuo gandų saugo dar geriau; iki jai pasibeldžiant visas galimas variacijas jau esi girdėjusi.
Moteris pakeri karjera, tačiau nebemoteris žino, kad asmenybė niekada nedaro karjeros, ji tiesiog gyvena, mąsto, dirba. Ji apdovanota tuo neapčiuopiamu lauku — stiliumi, — kuris jai gali duoti aukštą postą, jei to reikia pačiai asmenybei. Bet asmenybė ir su kukliu slaugės apdaru švyti taip, kad visos karjeros pasitraukia.
Paskutinis punktas — kelionės. Ir vėl viską kerta ta daugiskaita. Kelionės plinta, mirštant unikalumui, stiliui. Jos miršta, kai didžioji dvasios kelionė (vienaskaita) virsta slidinėjimu žiemą ir jūra vasarą. Kelionė baigiasi banaliame turizmo agentūros kambarėlyje, kur ji virsta dar viena eiline preke.
Nemoteris jau supranta, kad gali nukeliauti labai toli visą gyvenimą žingsniuodama kokių penkiolikos minučių kelią nuo namų iki tokios įprastos mokyklos, kontoros, ligoninės… Tiesa, yra viena būtina sąlyga: norint kur nors nueiti, jokių būdu nevalia neštis viso to šlamšto, kuri kasdien perša banalybės, besidangstančios skambiu stiliaus vardu.
Norite būti stilingos? Senkite greičiau.