2016 vasario 14 d. I Gavėnios sekmadienis

Asmeninės „mažosios“ gavėnios — klajonės savo proto ir širdies dykumose įsisąmoninant klaidas ir paklydimus, atveriant pačiai sau skirtumą tarp to, kokia norisi save matyti, ir to, kokia esi, — aplanko nebūtinai pagal liturginį kalendorių. Vis dėlto iš tų „mažųjų“ gavėnių galiu išeiti švaresnė, tikresnė ir atviresnė tik tada, kai joms ruošiuosi per „tikrąją“ Gavėnią, kai atgailauju už tas keturiasdešimt dienų, kai laukdamas atpirkimo kančios, dykumoje pasninkavo ir marinosi Dievo sūnus.

Gal naiviai pasakysiu, bet visada Kristui pavydėjau vieno dalyko: gimdamas žmogumi Jis žinojo, kokia Jo laukia kančia, ir kokia tos kančios prasmė. Jis nuolankiai priėmė Jam Tėvo skirtą darbą ir pabaigoje galėjo tarti: „Atlikta“. Jėzaus alkana ir gundymų kupina klajonė dykumoje buvo įprasminta visiškai aiškiai suvoktos Jo žmogiškosios būties paskirties.

Žmogus pašaukimą gauna kaip slaptą užduotį, kuri beldžiasi į širdį, bet tuo pat metu skendi abejonių rūke. Išgyvendamas pašaukimą jauti atsiveriantį idealų pasaulį, bet kartu su šia dovana ir šiuo priesaku būti ta ir būti taip, gauni ir kažkokią savotišką kaltę, kad gal nepažinai to tikrojo savo pašaukimo; o jei pažinai, gal pažinai ne taip, kaip reikėjo; ir gal pažinusi teisingai,   vis dėlto ilgainiui aikštingai pasirinkai ne tą kelią, ir gundymus, kuriuos kiekvienas pašaukimas visada atneša su savimi, palaikei ta paskirtąja užduotimi. Aukštesni dvasios tikslai visada paslėpti ir visada problematiški, bet ar tai, jog sutinki su šia tiesa, atleidžia nuo kaltės, nerimo ir abejonės? Viską žino tik nežabotas diletantizmas, o kiekvienas savęsp žingsnis abejonę ir nežinojimą tik padaugina.

„Tu, Aušra, turi talentą prisidaryti sau priešų“, — kartą savo žodžiais nustebino mane vienas žmogus. Ilgai mąsčiusi, kodėl pati nepastebiu tų priešų, supratau, kad dar vaikystėje į širdį atėjęs noras mokytis ir mokyti labai tvirtai užvėrė vienas duris, paslėpdamas nuo manęs, matyt, daugeliui įprastą gyvenimą.

Minties aiškumas, samprotavimų logika ir savianalizė, bandant aptikti taškus, kur „pabėga“ logika, palaipsniui nuvedė į gyvenimą mintyse ir atitraukė nuo daugelio dalykų, kurie, matyt, įprastai pasirodo gyvenimuose. Kai kovoji su minčių „priešais“, tiems gyviesiems nedraugams laiko nelieka. O ir neįdomios, labai svetimos būtų tos kovos, kurios tolintų nuo idėjų pasaulio.

Didysis paradoksas tas, kad visi geri mokytojai ruošia ne gyvenimui, kuris už mokyklos sienų, o tam gyvenimui, kuris vyksta galvoje, gyvenimui, kuris dar tik turi galimybę rastis už mokyklos sienų, gyvenimui, kuris gražesnis, gilesnis ir tvirtesnis, už tą, kuris jau vyksta. Universitetas yra sukurtas ne darbo rinkai ir ne specialistų ruošimui, — jis gimė dvasiai ir naujoms mintims. Kai Universitetas virsta vieta, kur ruošiami specialistai, jis tampa tik universitetu. Jo nebelieka.

Kur čia Gavėnia? Išeidamas į dykumą ieškai savęs ir atveri sau gyvenimo prasmę ir logiką. Dykuma reikalinga dėl nuošalės, dėl erdvės, kur bandai būti laisva: laisva nuo pasisekimo, pinigų, nuo savo ambicijų, nuo to, patinki žmonėms, ar nepatinki. Tik atsivėrusi nuo žmonių, panirusi į savo buvimo gelmes, išgirdusi gundymus, juos atpažinusi ir atmetusi, galiu rasti atsakymus į paprastus kasdienius klausimus. Kai didžiausią troškimą nukreipiu į centrą, tikrosios būties link, apima ramybė. Išalkstu tikrojo gyvenimo.

Pamenu, aną savaitę savęs klausiau, argi tikrai meilė širdyje negali bręsti kartu su pykčiu, kuris tai meilei suteikia aistros ir galios? Dabar manau žinanti, kad aistra nėra sielos galia, tai tik įtampa, tik trintis tarp tavęs ir išorinio pasaulio. Kuo daugiau reikalauju iš savęs arba kuo daugiau iš manęs reikalauja mano darbas, juo labiau priklausau nuo sielos jėgos šaltinio, nuo darnos ir ramybės, kurią duoda bandymas kartu su Kristumi klajoti dykumose.

Gavėnia skirta tam, kad galiausiai gyvenimo tragizmą išgyventum be gėlos ir kartėlio.