2015 lapkričio 1 diena, Visų Šventųjų iškilmė

(Nesklandumai peržiūrint vaizdą? Tiesioginė nuoroda į vaizdo įrašą >>> )

Вот и лето прошло,
Словно и не бывало.
На пригреве тепло.
Только этого мало.

Все, что сбыться могло,
Мне, как лист пятипалый,
Прямо в руки легло,
Только этого мало.

Понапрасну ни зло,
Ни добро не пропало,
Все горело светло,
Только этого мало.

Жизнь брала под крыло,
Берегла и спасала,
Мне и вправду везло.
Только этого мало.

Листьев не обожгло,
Веток не обломало…
День промыт, как стекло,
Только этого мало.

Арсений Тарковский, 1967, Druskininkai

Lietuviški vertimai:

Būdama maža mergytė mane globojusioms vienuolėms sakydavau, kad noriu būti šventąja. Visai taip pat noriu, kaip noriu saldainių, gražios nėriniuotos suknytės ar, jau suaugusi, užburiančių kvepalų. Noriu grožio, harmonijos, ramybės ir tyrumo. Žydru rūbu apgaubtos Marijos su Dievu rankose. Noriu rojaus. Čia.

Prieš 36 metus, pirmąkart išgirdusi palaužtą Stalkerį nuolat kartojantį — tolko etovo malo (tiktai šito per maža) — nesuvokiau, kodėl pradėjo trūkti oro. Tada nesupratau, kad jau supratau, jog norint tapti šventu reikia ne grožio ir harmonijos. Reikia  nuolankumo, pykčio, nevilties, begalinės kančios, sutrupinančios sielą, reikia aukos ir  — kryžiaus.

Kaip visi katalikai, turiu tris vardus: Aušra Pranciška Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Ilgus vaikystės metus nemėgau savo vardo ir labai norėjau būti Danguole. Tas –uolė– viduryje vardo labai glostė ausis, o ir svajonių mergaitė buvo stropuolė. Po to nemėgau savo vardo, nes maniau, kad, kai būsiu sena ir tapsiu močiute, toks vardas bus kažkoks labai jau jaunas, rytinis, „nemočiutiškas“. Nors dabar, kai anūkas kreipiasi „močiute Aušra“ (kaip kitaip abi močiutes išskirsi), man tiesiog linksma.

Pranciška buvo gal labiau duoklė babytei  Pranei. Tai močiutei, kuri parodė, kad tikroji malda — tai pokalbis su Dievu: kasvakar supynusi iš savo baltų baltų plaukų kaselę, ji patogiai atsisėsdavo lovoje, o aš prisiglaudus užmigdavau, klausydama, kaip ji tarp poterių paaiškina Dievui visokius dalykus, kurie mus tądien aplankė ir ištiko, guodžiasi, ko stigo, ir prašo padėti jos vaikams. Tapusi sąmoningesne katalike Pranciškos vardu džiaugiausi: paukščių apsuptas šventasis buvo tas, kuris atsisuko į skurdą, vargą  ir rado grožį „nevertuose“ dalykuose. Asketizmas ir socialinis jautrumas, meilė ne tik kiekvienam žmogui, bet ir gyviui — tai, ko taip savyje noriu ir kasdien prašau.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, karmelitės ir Bažnyčios  mokytojos, vardą,  ruošdamos Sutvirtinimo sakramentui, man parinko vienuolės.  Gal jau tada jos matė, kad mažoje mergaitėje, kuri padarys viską, jog išsisuktų nuo namų darbų ir kur sode paskaitytų, slypi mokytojos siela. Mokiau ilgus metus, — ir dabar nežinau jokio darbo pasaulyje, kuris taip tobulai grynintų sielą ir teiktų tiek džiaugsmo.

Vis dėlto šie du išskirtiniai ir labai mylimi katalikų šventieji yra savotiškas  aplinkos ir artimųjų palinkėjimas gyvenimui ir šventumui.

Kiti du, kurių nuotraukos visada netoli manęs, yra mano asmeninis pasirinkimas: gerokai rūstesnis, „vyriškesnis“ ir žiauresnis.

Šventasis Ignacas Lojola mane užkariavo  kasdienės maldos keliu.  Kontempliacinė ir meditacinė malda, kurią taip skatino šis šventasis, vėl grąžino į Stalkerio Zoną, tiesa, dabar kelionė jos link tapo sąmoningu pasišventimu.

Kiekvieno mūsų viduje slypinti Zona yra mitinis labirintas, slegianti erdvė,  kuri sukuria kultūrą, ir kurią, eidami Kristaus keliu, galiausia privalome  sulaužyti ir įveikti. Kita vertus, Zona — tai ta vieta, kur, tvyrant socialinei represijai ir aplinkos degradacijai — o tai bet kurių laikų žemėje neišvengiamybė, žmogaus siela, jo unikalus pasaulis susiliečia su nepažintu, anapusiniu. Zonoje kasdienybė  sukimba su  Būtimi, joje išsipildo mūsų tikrieji troškimai. Ne tos pasaldintos svajonės, kurias viešai deklaruojame ir kurias norime tikėti turį, o tie mūsų tikrieji polinkiai, kurie mums patiems parodo mūsų tikrą, socialinio makiažo ir etiketo prievolių nepaliestą veidą.

Pamenate Stalkerio raudą apie jo mylimo mokytojo Dykobrazo mirtį? Patekęs į Zoną ir sužinojęs, kas išties esąs, jis pasirinko mirtį.

Paskutinis pasirinkimas — Šventasis Josemaria Escrivá liepęs dievišką kelią rasti savo kasdieniniame darbe. Pagunda „išsiveržti iš savo vietos“ ir atsidurti  tyroje, nesuteptoje, „garbingoje“ aplinkoje, uoliai atsiribojant nuo netvarkos ir blogio,  visada didelė. Pasirinkimas nesiekti dalyko esmės — ar dėl mandagumo, ar — dažniausiai — kad pačiam nebūtų nemalonumų ar nebūtų nemalonumų kitiems, visada yra tik bailumas. „Bijodamas prisikasti iki esmės, niekada nebūsi teisingai sprendžiantis žmogus“ (Kelias, 33). Nugalėti komforto siekį — tai dar kartą pabandyti stoti į šventumo kelią.

Klajonė šventumo erdvėmis – tai kelionė be aiškių kelio ženklų, visada vieniša ir unikali, neretai be jokios galimybės pasiekti galutinį tašką, savo ribą ir savo zoną. Tėra vienintelis klausimas, kurį turime sau užduoti vėl ir vėl: ar pasirinkai kelionę į Zoną todėl, kad nebetekai jokios vilties, ar todėl, kad viliesi?