2016 metų birželio 12 diena; Vienuoliktas eilinis sekmadienis

Rytas pasitiko dideliais lašais, kurie krito ir krito paskutinę sekundę staiga atsiverdami terasos lentoms švelniai sprogstančiais bučiniais. Pasaulis — ežeras, vėjyje grojantys medžiai, lietus, išsigandę paukščiai, pradžioje tarsi nenoromis, bet vis sparčiau lapelius šiurenantys krūmai — virto garsų kakofonija, kurioje besiskleidžiančiu crescendo vis geriau girdėjau savo laimės melodiją.

Man nedrąsiai išropojus iš šilto patalo į vėjo ir lietaus puotą, ta laimė švelniai palytėjo pėdas. Tada greit greit nuskuodė rusvais pižamos bijūnais, pakeliui sušlapinusi mane iki paskutinio siūlelio, ir sprogo galvoje šventiniu fejerverku — džiaugsmo bangomis,  malonės kaskadomis, gyvybės serpantinais. Laimę pagimdo tikrovė, kai netikėtai atveria akis į savo pačios ribas, savo nesėkmes, kaltes ir nuopuolius, ir taip leidžia pamatyti savo vidines pergales, leidžia pajusti malonę, duodančią jėgų pakeisti tai, kas atrodė neįveikiama.

Šio sekmadienio istorija ilga ir paini. Paklausykime.

„Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36-8, 3)

Kiekvienas mūsų visada ir vienu metu esame ir fariziejus Simonas, ir nusidėjėlė: mus valdo tvarka, išmoktos taisyklės, žinojimas, kur tiesa, o kur negarbė ir atstūmimas. Pastaruosius bandome neigti visomis sielos jėgomis atmesdami savo kaltes ir nuopuolius ir galiausiai įkaliname save teisume: surambėja siela, išnyksta jausmai, užgęsta akys.

Tapę švarūs ir be nuodėmės turime garbės, turtų ir pripažinimo, bet už gyvenimą be nuodėmės sumokame gyvenimu. Tada jau nebevilgome ašaromis kito kojų, nebejaučiame svetimo skausmo, nebegirdime šniokščiančio lietaus ir medžiais lakstančio vėjo. Gyvenimui be nuodėmės nebereikia atleidimo, tad jam nereikia meilės ir nereikia tikėjimo. Gyvenimas be nuodėmės yra kitas mirties vardas.

Bet kartais anksti anksti ryte atsiduodi lietui, ir sprogdindamas burbulus jis pramuša apsauginius šarvus. Lašai, medžiai, ryto žvarba, bundančios dienos garsai atveria gyvenimą, ir tai reiškia viena: dabar jau parpuolei prie Jo kojų, apgailestaudama, kad tokia trumpa ta tavo moderni šukuosena, tad negali nušluostyti savo plaukais Jo kojų, bet vis dar gali nuplauti jas savo ašaromis. Ir gali be sustojo jas bučiuoti.

Nebeturi nieko, ką taip vertina mirusieji teisume, turtuose ir saugume. Ir turi laimę, kuri visada yra bebaimis nuodėmės pripažinimas ir tikrojo Gyvenimo slenkstis.