2016 sausio 10 diena, Kristaus krikštas

Kai galvoju apie krikštą, visada galvoju apie gyvenimo pabaigą. Tik pabaigoje gali žinoti, ar sugebėjai priimti dovaną, kurią gavai apšlakstytas ir pateptas, ar panardintas būdamas mažutėlis sugebėjai neiškilti, — likai gilumoje, netapai lengvas.

Būtent todėl man taip įdomu ir taip patinka senti: su malonumu laukiu tos dienos, kaip po poros metų pasibels jau septintas dešimtmetis. Mėgstu galvoti ir apie tai, ką veiksiu tą išskirtinę dieną, kai įstatymas leis nebedirbti ir tapsiu dar viena didžios pensininkų minios nare ir galėsiu išimtinai atsidėti savo gyvenimo apmąstymui.

Senėjimą, žinoma, primena kūnas, nebenorintis judėti taip energingai, kaip anksčiau; lėtėjantys judesiai; akys, kurioms reikia vis gudresnių akinių, ir tai, kad renkantis knygą atsiranda dar vienas anksčiau neįsivaizduotas kriterijus — šrifto dydis. Tačiau kartu senėjimas dovanoja vieną išskirtinį dalyką — tikrąją, didžiąją laisvę: asmeninę, gyvenimu užsitarnautą laisvę būti savimi ir mąstyti nebesidairant į jokias išorines aplinkybes.

Didžiausia senėjimo ir senatvės galia bei jos dovana — išskirtinis ryšys su visu gyvenimu. Tikinčiam žmogui ta dovana dar gilesnė ir tikresnė. Tai ir atsiveriantis, sielos akimis vis geriau matomas Dievo planas, kuris buvo duotas krikšto metu; ir pilnėjančios rankos, kurios kaupė ir lemtingą minutę grąžins Jėzui padaugintas jo dovanas.

Bent man jokia pasaulio gražuolė nė iš tolo nėra tokia graži, kaip raukšlių paliestas ir švelnia ironiška išmintimi šviečiantis seno žmogaus veidas. Jaunystė tiesiog dovana, senatvė — rezultatas. Tad, jei jaunystės negali rinktis, senatvę pasirenki pats. Ir jokia valdžia, jokios kainos, jokie daktarai čia esmingai nieko nekeičia.

Viena ponia pasipiktinusi mano viešomis kalbomis apie senatvę, man kartą parašė laiškelį. Atsiųsta žinia buvo miela: moteris išgirdo daug to, ką norėjau pasakyti, paprastai ir suprantamai paaiškino, kodėl nesutinka. Jei ne keistoka pastaba, kad vardas senatvėje reikalingas tik prieš rinkimus, banke ir pašte, beveik nebūčiau turėjusi ką pridurti, tik padėkoti, kad skaito ir randa laiko pasidalinti.

Bet va tas „paštas, bankas ir rinkimai“ „užkabino“. Jei tokiu būdu buvo suformuluotas priekaištas, kad nevalia rašyti apie senatvę bendrai, o reikia kalbėti apie atskirą Aldoną, Stanislavą ar Birutę, tai pastaba buvo labai gili. Taip prasiveržė kiekviename mūsų glūdintis noras būti suprastu, išgirstu, pavadintu vardu.

Moteris man rašė: „jūs dar savo kailiu nepatyrėte ir negalite suvokti, kad seni žmonės yra daug nesaugesni negu jaunesni ir, pakeitę būstą, neteks mandagių kaimynų, praeities sentimentų…“ Sąrašas netrumpas, gal iš dalies teisingas, bet… Tai, ką patyriau savo kailiu per prabėgusius beveik šešiasdešimt metų, įtvirtino gilią patirtį. Jaučiu, kad priešingai, nei rašoma, amžius kuria saugumo jausmą. Kasmet geriau supranti, ką gali ir ko negali. Išmoksti priimti nesėkmes. Džiaugtis mažais dalykais, kurie laiške buvo jaukiai pavadinti „sentimentais“. Supranti, kad gyvenimas gerokai didesnis, nei išorinė sėkmė. Gilesnis, nei grožis. Draugų, artimų žmonių mirtys moko susitaikyti su mirtimi. Tragiški artimų draugų sprendimai savo noru palikti pasaulį (beje, įvykdyti vos po kelių valandų, kai jauteisi ypač linksmai paplepėjęs) sutaiko su beviltiškumu. Gyvenimas moko priimti save, net jei sunku sutikti, kad jo tau piešiamas tavo paveikslas nėra toks, kokio norėtum.

Tai, kas mano galva pirmiausia kuria subjektyvų senatvės nesaugumą — yra būtent galvojimas, kad senatvė nesaugi. Visai taip, kaip iš etaloninių grožio standartų neatitinkančios žavios merginos netikėjimas savo sėkme gali atimti galimybę būti laiminga žmona ir mama. Visai taip pat, kaip netikėjimas, kad tai įmanoma ir net ne taip jau labai sudėtinga, sunaikina penkias dešimtis sulaukusios moters pastangas galų gale išmokti kada nors labai trokštos prancūzų kalbos (ar šokti, ar važiuoti dviračiu…).

Baimę senti ir senatvės baimę sulaužo tikėjimas. Žmogus, krikšto metu pavadintas vardu, senatvėje tą vardą atiduoda Dievui. Senatvė baisi, jeigu rankos gniaužia per gyvenimą sukauptą turtą. Ir ji palaiminga, kai rankos ištiestos dalintis. Raukšles (jos gražios, tos raukšlės, ką kas besakytų) dovanoja gyvenimas. Jei tas gyvenimas šalia raukšlių dar dovanoja išmintį ir supratimą, kad senstant privalu apriboti save, teologų žodžiais sakant, apsimarinti, tai ta senatvė rami ir saugi. Laukiu artėjančios senatvės, ir ramybės, kuri ateis, kai paskutinįkart užmerksiu akis. Tikiu: Dievas nusišypsos.