2016 metų liepos 3 diena; eilinis sekmadienis

Audrą pranašauja griaustinio aidas tolumoje, nustoję kvėpuoti medžiai, vis aštriau mėlynuojantis dangus, vėjo šuorai, suveliantys po nakties dar nešukuotus plaukus. Galiausiai pasirodžiusi audra  pasileidžia tankiai trepsėti lietaus kojelėmis po stogą, persimeta į tvenkinį, nusėdama jį trankios polkos žingsneliu vandens paviršiumi slystančiais purslais, ir pajuntu, kaip kompiuterio klavišai, rankos ir net akiniai apšaudomi mažais šlapiais grumsteliais. Vandens lelijos, vos prieš kelias minutes savo rožiniu grožiu pildžiusios sielą kažkuo tobulu ir tyru, susiskleidžia; terasos stogas nebesaugo nuo gamtos šėlsmo, ir suvokiu, kad gal nuo lietaus, o gal nuo ašarų šlapias mano veidas, priešingai, nei vis labiau nirštantis dangus, rimsta, o akys pasisuka kūno ir sielos vidun. 

Šiandien Viešpats išsiunčia mokinius, kad jie klajodami po du belstųsi į kiekvienus namus, vis kartodami: „Ramybė šiems namams!“  Jėzus liepia likti ten, kur gyvena ramybės sūnūs, ant kurių tada nusileistų ir Jo mokinių ramybė; prisako tokiuose namuose valgyti ir gerti, kas padėta, ir gydyti to miesto ligonius, sakant “Jums prisiartino Dievo karalystė!“. Ir net ten, kur mokinių nepriims, jiems nevalia likti, bet vis tiek reikia kartoti: „Dievo karalystė jau prisiartino!“ (Lk, 10,1-11).

Šių dienų pranašai — ekonomikos, žiniasklaidos ir ryšių su visuomene guru — kasdien atnašauja aukas ekonomikos augimui arba verkia dėl materialaus pasaulio krizių, išties taip džiaugdamiesi tik dėl didėjančių skaičių savo sąskaitose arba apraudodami jų susitraukimą. Jie verčia mus tikėti, kad didžiausia sėkmė — pilnesnė piniginė, o didžiausia bėda —  prarasti turtai ar materialus gyvenimo nesėkmės. Paradoksalu tai, kad šis materialaus „gėrio“, svajonių apie turtus, galią ir valdžią pasaulis įveikiamas vienu, nors itin sunkiu, bet aiškiu dvasios judesiu — išgirstant, kad Dievo karalystė visada šalia.

Valstybių, bendruomenės, šeimos ir žmogaus; gamybos ir kultūros krizių kamuojamas pasaulis gali būti išgelbėtas atsivėrus kitai minčiai, naujovėms, kitokiam matymui ir mąstymui — atsivėrus ne sau, savo egoizmui,  o kitam, kito gėriui — ir taip išgirdus Dievo pažadą. Dievo pasauliui reikia ne tų, kurie draudžia, kurie kuria taisykles kitiems ir rašo tokias taisykles, kurių patys nesilaiko, jam reikia tų, kurie eina nuo durų prie durų, primindami, kad tikrasis gyvenimas — sielos gyvenimas,  ir pokyčiai ateina ne keičiant aplinką ir kitą, o keičiantis pačiam. Esmę sudaro ne materialūs dalykai, ne priemonės; žinia apie visiems atvertas Dievo namų duris  ateina iš tų, kurie vienybėje su Dievu keliauja nesinešdami „nei piniginės, nei krepšio, nei autuvo…“.

Viešpaties mokiniams buvo iškelta vienintelė užduotis — nešti ramybę, kuri gimsta iš tikėjimo, kad Jis visada šalia, šalia net tada (ir ypač tada), kai labiausiai kenti. Kai pasaulis, įkalintas žinojime,  supras esąs nežinantis, bus priartėjusi Dievo valanda. Ir kai pasaulis suvoks, kad turtas — kalėjimo vienatvės pranašas, Dievo karalystė pažvelgs jam į akis. Kai nematau savęs, o sugebu, tegul nors kelioms akimirkoms, pamatyti kito žmogaus sielą, man atsiveria vartai į dangišką rojų.

Ramybė neateina, kol jos įnirtingai ieškau. Ramybe esu apdovanojama, kai atsiduodu tėkmei,  nebesipriešinu, nieko aistringai nebetrokštu.  Ji užvaldo, kai nebeturiu tikslų, kurie pranoksta Dievo man duotas užduotis ir jo valią. Būtent ramybė leidžia žinoti, kad tą valią pildau.  Ramybė nusileidžia prieš audrą ir išsiskleidžia audroje, nugalėdama troškimų, trapių svajonių ir ilgai puoselėtų minčių vidines kovas.