2016 metų gegužės 8 diena; VII Velykų sekmadienis; Viešpaties žengimas į dangų
Skausmas tūno atplaišėlėse. Nusilupusiuose namo dažuose, senų medžių žievės įtrūkiuose, sekundei sustingusiame lietaus šuore, o kartais — prabėgančio vaiko šypsenoje.
Kartais, kai pėstinu namo, kiekvienu žingsniu, kiekvienu atsispyrimu nuo žemės, asfalto, žolės įsprausdama į save dar vieną praėjusią dieną, sustingstu užpulta skausmo. Jis blyksteli kažkur giliai pilve, išstumia orą iš plaučių, pašalina pasaulio spalvas ir sutraukia mane į mažą kamuolėlį, pakimbantį nevilties rūke. Tampu maža, perregima, nejudri: nebepriklausau sau. Atsiduodu skausmui visada be pasipriešinimo, nekvėpuojančios ramybės gaubte laukdama ašarų. Kada nors bus diena, kai jos manęs nebeišvaduos, ir tai bus diena, kuri nevirs vakaru. Nors gal tai bus naktis, kuri neišauš rytojumi.
Laimė, priešingai, yra lengva, visur esanti: ji plevena it saulės įkaitintas oras ir labai sunku ją sugriebti. Kai ištiesiu minčių rankas, ji pasitraukia ir nesiduodama sugaunama. Vis dėlto, kai ateina vasara ir kiemo žalumą uždengia pienių geltonis, nukrentu veidu į žolę, stipriai užsimerkiu ir pamatau daugybę akių, kurias mylėjau ir myliu. Žolė slepia ir tamsių tėvo akių žvilgesį, dabar uždarytą mano riešutinėse rainelėse; mamos žydrų akių šypseną, kurią liga pavertė neatsakomu klausimu. Žolė dovanoja ir beveik juodas ironiškas vyresnėlio akutes, kuriomis jis stebėdavo mane iš lopšio, o dabar seka iš Facebooko gilumos, ir neįtikimai mėlynas, visada šiltas ir draugiškas jaunėlio akis, pasiruošusias juoku nuplauti mano pykčius ar neviltį.
Žolė dovanoja ir kitas akis, kurios ateidavo, myluodavo žvilgsniu, sužeisdavo ir liko širdyje kaip dovana ir amžinos meilės pažadas.
Laimė ateina atsargiai, mažais žingsneliais. Ją pajuntu plaukų galiukais, dilgčiojimu pirštuose, šiluma, virstančia judesiu. Atsiduodu laimei visada be pasipriešinimo, kiekvienu įkvėpimu užpildydama ja visą save ir laukiu, kol ašaros sugrąžins išganingą pusiausvyrą. Bet žinau: kada nors bus ta diena, kai jos manęs nebeišgelbės, ir tai bus ta diena, kuri nevirs vakaru. Nors gal tai bus ta naktis, kuri neišauš rytojumi.
Gailestingas esi, Dieve, lygiai dovanojantis skausmą ir laimę, virstančia mano keliu į amžinybę.