Rageliai, iš kurių buvo išplėštas ir kur nebegrįžo.

2016 metų rugsėjo 4 diena; eilinis sekmadienis

 Šiandien mano tėveliui būtų 97-eri. Kuo ilgiau gyvenu, tuo giliau jaučiau, kad nors asmeninė žmogaus gyvenimo drama visada skleidžiasi konkrečiame istoriniame kontekste, moralinės dilemos, kurias privalai sau atverti, išlieka stulbinamai panašios.

Mano tėvelis gimė 1919-ais, mirė 1985-ais. Istorija kaip tūkstančiai kitų: vyriausias ūkininko sūnus; gimnazija; lageris; Stalino mirtis; tai, kas labai norint gali būti vadinama laisve arba sugrįžimas bent jau į tėvynę — namo nevalia, o ir namą kaimynai po lentą jau išsinešiojo; dar viena Chruščiovo „atšalimo“ laikų byla 1962-aisiais; kasdienės traškančias balsais atnašaujamos laisvės mišios per ypatingai branginamą VEFą su „Amerikos balsu“ bei „Laisvąja  Europa“. Vakare — „Vatikano radijas“, kuris traškėdavo šiek tiek mažiau.

Neskaitant ilgus metus Tėvelį lydėjusios labai aptrintos mažutės Maldaknygės, dar prisimenu kelias asmenines „maldaknyges“: Stasio Šalkauskio „Visuomeninį auklėjimą“, Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“ ir Aleksandro Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Pastarąją mėgo, bet vertino ironiškai ir ne kartą sakė, kad „būtų buvę gerai, kad viskas būtų buvę taip gražu“.

Žmogaus, ir ypač dukros, santykis su tėvu visada intymus ir giliai problematiškas, bet kelios gyvenimo pamokos mane lydi kasdien.

Perkelta kančios našta, kuria dalindamasis neleido namuose turėti šunelio ir niekada nesutiko išleisti į išsvajotą pionierių stovyklą, kur — vasara, draugai, kas, kad niekada nebuvau pionierė. Atsakymas visada buvo trumpas: „Aš jau gyvenau lageryje, ir su šunimis gyvenau“.

Skausmas, kurį pamačiau jo per sekundę papilkėjusiame veide, kai keturiolikos galiausia pasijutau suaugusi, nepriklausoma ir niekam nieko nesakiusi įstojau į komjaunimą. Aš galiu… Galiu? Vaikystės ir namų pamokos vis dėlto niekada neleido, kad infantilus laisvės suvokimas virstų brandžiu konformizmu.

Ir jo paskutiniai žodžiai man, kuriuos išgirdau dieną prieš galutinį atsisveikinimą: „Kiek jie mane bemušė, aš nieko neišdaviau“.

Nuo šiandien turime naują šventąją —  Motiną Teresę, „tamsios nakties“ motiną. Gal tai dovana Tėveliui jo gimimo ir Jos mirties dieną.

Šiandien evangelistas Lukas prisimena Mokytojo žodžius: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 27)  Skaidri modernia samprata labai nesėkmingo gyvenimo logika.