2016 metų gegužės 22 diena; Šv. Trejybės Iškilmė

Vasara — šiluma, žaluma, garsai — išskleidžia per žiemą kraujyje sustingusias baimes. Dalis jų pasišalina nežinoma kryptimi ir viliesi, kad niekada nebegrįš. Bent jau iki kitos tamsumos.

Kitos suvysta kartu su baltais obelų žiedais, kurie šį savaitgalį kloja žolę jau ne baltu kilimu, o  rusvais kirminėliais, tik kur ne kur dar vis susimaišiusiais su baltais žiedlapiais. Šios saulės paskiepytos baimės susitraukia, susiraukšlėja ir virsta naujos atgyjančios vešlesnės žolės pažadu. 

Bet yra baimės, kurios iškyla iš sielos gelmių ir pasakoja pilkšvas sakmes apie vaikystėje vidun įslinkusius demonus, iš knygų ir istorijos vadovėlių atsėlinusius gaivalus, kurie užgrobia smegenis ir mąstymą, ar piktžiūgas trolius, kuriuos pati sau į pagalbą įperši prislėgta kasdienybės klausimų. Šitų baimių atgyjanti gamta neįveikia.

Supainiojau Mišių valandas ir mažoje visiškai tuščioje Sužionių bažnytėlėje atsiradau valanda anksčiau. Visos durys buvo praviros, oras kvepėjo naujais dažais, altoriuje liūdnai rymojo pabrėžtinai tikslus nuobodokas Aušros vartų Motinos atvaizdas, prislėgtas sunkių sidabrinių šarvų. Ant vonios plytelėmis išklotų grindų žaidė saulės spinduliukai ir kiekviena kūno ląstele, kiekvienu dvasios virpėjimu pajutau nenugalimą norą atsigulti prieš altorių kryžiumi. Atsigulti taip, kaip šimtus kart mačiau darant kunigus ir vienuoles, priimančius amžinus įžadus.

Neišdrįsau. Ir negaliu pasakyti, ar pabijojau, kad kas nors užeis. O gal pabijojau sau pačiai duodamo įžado bijoti vis labiau. Bijoti taip labai, kad daugiau niekada nebebijočiau būti savimi, sakyti, ką galvoju, išdrįsti jausti, nežaisti pagal visuotinai priimtas ir kažkieno primestas taisykles. Bijoti taip labai, kad išdrįsti nebebijoti savo jausmų ir savo nevilties. Nebijoti nežinomybės ir rizikos. Nebijoti patetikos. Niekada nebebijoti, kad mano raudanti siela bus suprasta kaip atšiauri moteriška agresija, kurią būtina šalinti patarimu būti švelnesnei ir/ar neišsišokti.

Visa esybe suvokiau, kad įžadas, nuolankiai sušnabždėtas į kiču dvelkiančių saulės sušildytų grindų plyteles, virs neatšaukiamu sakramentu, palaimintu kažkodėl tokio atsainaus Sužionių Dievo Motinos žvilgsnio.

Bet dabar tikrai žinau, kad privalu taip mylėti, kad bijotum bijoti.

Bijotum bijoti įsitverti įprastos kasdienybės, gražaus gyvenimo standartų, tiesų, kurias nuolat kartoja aplinkiniai. Bijotum bijoti greičio, aukščio, skausmo. Bijotum bijoti naktų, kai negali užmigti. Ir bijotum bijoti tuščių akių paniekos.  

Bijodama nebijoti išmokau nejausti. Netekusi jausmų, jų nebebijojau, tiesa, nustojau gyventi.

Nebijodama bijoti netekti visko, išlošiau meilę  — Savo kūrėjui ir sau.  „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 21)