2015 metų gruodžio 6 diena, II advento sekmadienis

Tikrų stebuklų Evangelijoje nedaug — prikeltas Lozorius, keliomis žuvimis ar duonos kepalėliais pamaitintos minios, pagydytas paralitikas…. Ir tas pakilusio paralitiko stebuklas ypač keistas.

Pasakojimas nesudėtingas. Kažkur Kafarnaume Jėzus susirinkusiems skelbia žodį. Tuo metu keturi vyrai atneša paralyžuotą žmogų, ir, per minias negalėdami prieiti prie kalbančio Jėzaus, atplešia stogą ir, padarę jame skylę, nuleidžia neštuvuose gulinį ligonį. Ir tada Jėzus, kuris lyg ir turėtų gydyti kūną (ar ne to atėjo paralitikas?), jam sako: „nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos“ (Mt 9,2; Mr 2,5; Lk 5,20).  

Ar čia stebuklas? Rašto aiškintojams, kurių keletas girdi Jėzaus pokalbį su ligoniu, tai ne įvykis, o papiktinimas: širdyje jie svarsto — Jėzus piktžodžiauja, nuodėmes atleisti gali tik Dievas. Matyt, panašiai mąsto ir didelė minia, kuri ištroškusį Dievo artumo, bet neturi dvasios Dievą regėti sielos akimis.

Tai suprasdamas Jėzus žengia dar vieną žingsnį ir padaro daugelio akims tikrą stebuklą — išgydęs paralitiko sielą leidžia jam pakilti iš negalios patalo. „Kad žinotumėt Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes“, — čia jis tarė paralyžuotajam, — „Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ . Ir va jau tada „visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“. (Mr 2, 10-12).

Visa paralitiko istorija skleidžiasi keistoje, iškreiptoje erdvėje: yra stebuklas, tačiau aprašytas, kaip pati paprasčiausia kasdienė istorija; yra iš neštuvų pakeltas žmogus, tačiau Jėzus kalba ne apie kūno gydymą, o apie atleistas nuodėmes. Įprastą veiksmo tėkmę taip pat stabdo dar viena neįprasta detalė: išgydytajam Jėzus liepia eiti namo, tačiau primena — „pasiimk neštuvus“. Kodėl stebuklui jau įvykus, jau pakilusiam paralitikui Jėzus liepia pasiimti neštuvus? Argi pasukus namo jie netaps tik bereikalinga našta?

Evangelija ne kartą primena, kad priglusti prie Jėzaus, jam atsiverti ir atiduoti savo paralyžių, savo nuodėmes negali tol, kol neatitrūksti nuo to, kas yra užvaldę: „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Norint sekti Kristumi, reikia viską palikti, privalu atsisveikinti su savo neštuvais, visais savo prisirišimais, kokie jaukūs ir saugūs jie beatrodytų. Tad kodėl dabar tokia akivaizdi prieštara ir paliepimas imti tai, ko jau, manai, nebereikės? Jeigu Jėzus atleido nuo nuodėmių, taigi, manai, atmetė ir visus neštuvus?

Vis dėlto grįšime į pradžią. Ko išties tikėjosi paralitikas, pasirinkdamas, manau, itin sunkią kelionę neštuvuose per dykumą baiminantis mirtinai išsekti nuo karščio ir troškulio? Kūno sveikatos, išbalintos tyros dvasios? O gal jis laukė patvirtinimo, kad giliausia galima malonė — tikėjimo dovana — yra tikrovė?

Gyvename konkrečios šalies konkrečiame istorijos mirksnyje. Esame sukaustyti savo laiko vilčių, idėjų, vertybių, ideologijų. Slegiami savo talentų, mums duotų dovanų, artimųjų, net mylimųjų. Neišvengiame gundymų sėkme, valdžia ar turtu. Kiekvienas turime savo neštuvus, materialines ir dvasines vertybes su kuriomis susigyvename, kurios užvaldo ir tampa savastimi.

Kelionė tikrųjų namų link — tai nėra lengvas vienkartinis aktas. Tai laikas, kai nori nenori turi keliauti su visa sukaupta patirtimi, dovanomis, talentais, vargais. Keliauti čia ir dabar, šioje kultūroje, šalyje, istorijos tarpsnyje. Keliauti visada nuodėmėje, mat, kol tave lydi supratimas, kad esi nuodėmingas, tol neprarandi vilties tapti geresniu, kitokiu. Tačiau suvokęs, kad geresnis nebūsi, kad esi jau „tikras“ — esi miręs.

Nuodėmė ir kaltės jausmas — tai ypatingas žmogaus išsivadavimo elementas. Nesuvokęs savo nuodėmingumo žmogus negali būti laisvas, tik per suvoktą, priimtą ir atleistą nuodėmę jis pakyla, išeina į meilę.

Kol baimė neleidžia pakilti, neleidžia suvokti ir priimti savo neštuvų, savo sėkmių ir kančių, ji neleidžia ir visa širdimi pamilti. Tada sielos poslinkis nevirsta dvasios išsigelbėjimu, kelionė meilės link telieka galimybe.