2016 metų birželio 19 diena; eilinis sekmadienis

Tyla ir spalvos, kurios netikėtai vos keletui trumpų akimirkų tampa skaudžiai ryškios ir be jokių paguodžiančių perėjimų staiga perskelia pasaulį į bauginamai tikslų dangaus mėlį ir medžių žalumą, paruošia sielą audrai. Ji susigūžia laukdama kvaištelėjusios stichijos šuolio; ir jau po keleto sekundžių ta atbilda, šėlioja, melancholiškai patyli, po to vėl džiugiai nulekia medžių viršūnėmis; tada prisėda, apsižvalgo ir praplūsta raudomis ir vėl pašokusi bėga it nuotakos  draugės mėtydama lapelius, medžių šakeles, tuo pat metu sėdama nerimo, o gal vilties daigelius.

Kai maža maldavau nupirkti mums su broliu šuniuką, visada girdėjau vieną gal ir nelabai vaiko širdžiai suprantamą tėvelio atsaką: „su šunimis aš jau gyvenau“.  Tremtis buvo tai, kas supo mane visą mano sąmoningą gyvenimą: ilgi tėvo ir senelio metai lageriuose Komijoje ir Kazachstane, močiutės, tada dar visai vaikų tetų ir dėdės Krasnojarsko krašte pjautos ir krautos medienos stirtos — gerai prisimenu, kaip man vaikystėje rodė tuometėms mano akims neaprėpiamą „kubų“ krūvą, kurią reikėdavo sutvarkyti per dieną. Visada žinojau ir apie mamos tėtės vargonininko bėgimą su močiute ir visais aštuoniais vaikais iš namų Utenoje ir slapstymąsi bei gyvenimą senatvėje visai be jokios pensijos, mat vadinamiesiems „kulto tarnams“ tokia nepriklausiusi. Žinojau ir apie mamos baimę, kad universitetą teks palikti jau kaip tėvynės priešo dukrai. Turėjau protingus tėvus: jie nieko neslėpė ir negrąžino.

Nereikėjo man jokio Atgimimo, kad būtų sakoma tiesa, ir jokių specialių renginių, kad dar visai vaikas suprasčiau, jog dažnai kentėti reikia ne todėl, kad esi kaltas, o todėl, kad esi ne toks, esi neparankus, esi priešas, net jeigu išties juo ir nesi.

Man dažnai pasakojo apie Sibiro rusus, kurie turėjo geras širdis ir padėjo sunkiomis pirmomis žiemomis; žinojau ir apie tėtės lagerio draugus gruzinus, kurie jam padėjo įsidarbinti virtuvėje, kur pavedė dalinti duoną. Taip tėtė gavo saują trupinių, galimybę išlikti, o aš — šansą gimti. Nenutylėjo mano tėveliai ir tetos ir apie kaimynus lietuvius, kurie, juos išvežus į tremtį, pasidalino po lentą dar visai naujus tik  1937 metais statytus namus, mat vis tiek esą nebegrįšim. Pasaulis nėra paprastas ir toks jau vienprasmis.

Esu tremčių kartos vaikas, esu tremčių auka — vaikas, kuris auga didele ir neteisinga kančia pažymėtoje šeimoje visada auka. Ir būtent todėl jaučiu turinti teisę matyti labai daug blogio tame, kaip suvokiama ir kaip pateikiama tremties tragedija  Lietuvoje.

Tremtis — patirtis ribinė:  būtent todėl ji gali išmokyti stulbinančių dvasinių dalykų, bet gali ir pastūmėti neapykantos link, nukreipti į priešų ir kaltųjų paieškas, gimdyti pigų patriotizmą, kai savastis apibrėžiama ne bendrystėje, bet skirtyje, nuolat primenant sau, kad esi nekaltai nukentėjęs.  Kai maitini save kalbomis apie tai, kaip nuskriaudė ir kiek dar neatsilygino, sunku išvysti Tėvynę, kuri mąsto, atleidžia ir dalinasi. Ir neišgirsti tada to, kas svarbiausia:  visi esame pasmerkti kančiai, aukai, pasiaukojimui kitam ir būtent todėl — laimei būti žmogumi. Mano žodžiai nėra koks išskirtiniu „neracionalumas“, tai tėra kasdienė labai sunki krikščionio duona, kurią kiek sugebi, tiek lauži.

Šį minkštą sekmadienį, kai trešnės ima rausti, o liepos jau apsipylusios pasiruošusiais išsiskleisti žiedlapiais, Jėzus mums kartojo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ Lk, 9 (23-24).

Baisiausia tai, kad net tikintis žmogus retai tremtyje įžvelgia giliausią jos prasmę: tai — nekaltojo auka, kuri prasminga, jei priverčia stabteli šalia kenčiančio alkano pasaulio. Priėmus nepelnytą kančią širdimi ir protu, o ne vien tuščiai apraudant, gali padėti Jėzui kentėti ant kryžiaus, ir taip tremtis gali dovanoti didžiausią dovaną — palengvinti Kristaus naštą, kurią jis velka už pabėgėlių teisę būti, už skurstančių vaikų ateitį, už toleranciją kitaip manančiam ir kitaip veikiančiam (juk ir tada vežami buvo už tai, kad „ne tokie“). Jėzus nepildo mūsų vaikiškų svajonių apie gražų gyvenimą, Jo dieviška valdžia tampa aukščiausiai išreikšta kuomet suteikiama garbė dalintis jo kryžiaus keliu.