2015 metų gruodžio 13 diena; III advento sekmadienis (Gaudete — Džiaukitės)

Pasirodė Jo gailestingumas man labai minkštai, švelniai, net komiškai. Buvau kokių dvylikos metų, kai pamiršau įjungtą lygintuvą, ką tik gautuose naujuose tėvų namuose sukėliau nedidelį gaisrą ir taip bijojau bausmės, kad laukdama grįžtant namo tėvų desperatiškai dešimtis kartų šnabždėjau „sveika Marija“… Istorija baigėsi neprasidėjusi: šiaip jau griežtas mano tėtis tuomet net pamatęs apdegusį naujo parketo gabalą tik šyptelėjo.

Tada tikėjau, kad man buvo atleista, nes gailestingasis Dievas matė, kaip gailiuosi ir pasirūpino nuraminti tėtį. Dabar žinau, — net kaltės tada nebuvo, o vaikiškoms akims šis gailestingumo veiksmas įsirėžė atmintin gal tik todėl, kad būtent tąkart taip gyvai patikėjau maldos galia. Žinia, malda — gailestinga, ji visada nuramina. Bet ar jas kas sieja, ramybę ir gailestingumą?

Turime du gyvenimus: vienas skleidžiasi išorėje, kitas tūno viduje, neapibrėžtoje būties vietoje, gal po širdimi, kuri sustingsta gyvenimo siaubui atsivėrus, ir pražysta, Jam palytėjus.

Kol gyveni savo viešąjį, išorinį gyvenimą, esi gyva ir veikli: konstruoji tą savo pavidalą, kuri atveri kitiems, kuri namus, šeimą, randi draugų. Ieškai kitų, jų artumo, trokšti saugumo ir meilės. Tačiau tikru gyvenimu tas išorinis buvojimas tampa tik tada, kai stabtelėjus kasdienybėje ar maldoje savęs paklausi: o ką išties darau tada, kai kažką darau? Sunkus ir klampus klausimas, ir neįmanomas atsakymas.

Dievo gailestingumo sielai reikia, kai ji nusigręžia nuo išorės, pasisuka savęs link ir paklausia: Viešpatie, kokios tikrosios mano veiksmų intencijos, ir ar tikrai darau tai, ką sakau siekianti daryti?

Jo gailestingumo reikia tada, kai suaugi ir po daugybės bandymų pradedi atpažinti, kada išties brendi į nuodėmę, kada esi sužeista. Kai galų gale pradedi jausti, jog kiekvienam krikščioniui privalomas kryžius nėra vien gražus žodis, bet kiekvienos nuoširdžios maldos išsipildymas. Gal tada ir supranti, kad tą savo pirmąjį, išorinį gyvenimą, kuri tik tam, kad jį atmestum ir paliktum. Kad liktum basa ir be apsaugos.

Apvaizdos gailestingumo reikia, kad išdrįstum atsiverti nežinomybei, kančiai, dvasios šalčiui. Jo reikia, kad suvaldytum norą atsitraukti ir vėl pasinerti į sėkmės, pripažinimo pripildytą išorinį gyvenimą, taip masinančiai viliojantį saugumo iliuzija.

Madinga gailestingumo samprata nuolat mini visą atleidžiantį gerąjį Dievą, kuris — na, suprantate, — atleis šimtus kartų, jei tik darbų ir malonumų kvaitulyje rasi jam minutėlę. Dar madinga gailestingumo samprata mėgsta trepsėti jau nugludintais dvasingumo kelionių keliukais, traukiančiais į vieną ir tą pačią pusę — ten, kur laukia sėkmė ir paradinis žmogaus veidas.

Nemadingas Evangelijos gailestingumas yra rūstus, reikalaujantis. Jis — teisingas, nors keistas tas jo teisingumas: jam neužtenka, kad prisimeni kaltes, apsileidimus, piktas mintis, gailiesi. Jam reikia, kad atsistotum sėkmės kelio gūdžiausioje šalikelėje, kad liktum su savo kryžiumi, pažeminta, nuolankiai prašanti nesėkmės.

Praėjusią savaitę šimtuose pasaulio šventovių atsivėrusios Gailestingumo metų durys lydi į bene sudėtingiausią dvasios kelionę. Šimtus kartų prašiau atleidimo, ir šimtus kartų bandžiau atleisti. Tikiu, kad bent kelis kart pavyko. Tikiu Dievo gailestingumu, bet taip pat žinau nežinanti, kas ta didžioji jo malonė, tik žinau: nepuolęs, negali pakilti savo dvasioje.

Gailestingumas, o ypač Dievo gailestingumas, vienas iš tų tobulųjų Apvaizdos darbų, kuris atveria duris į kitą, aną pasaulį, prasidedantį sieloje, laukiančioje, kad subręs skleistis.

Ir tada jau džiugesys, ir tada sykiu su didžiuoju Persijos sufijumi Rūmī sakai: „Sodai žydi ir vaisiai noksta širdyje,/ O šiame vandeny ir molyje — tik Jo gerumo atspindys.“