Mokyklos duris užvėriau prieš devynerius metus, Universiteto – prieš septynerius. Vis dėlto, jeigu manęs kas nors klausia, ką veikiu, pirma mintis, kuri kyla galvoje, yra visada ta pati – dirbu mokytoja. Džiaugiuosi, kad ir net dabar kasmet gaunu ne vieną buvusių mokinių, studentų ar mokinių tėvų sveikinimą su Mokytojo diena.

Net tuo metu, kai ištisus dešimt metų mano pagrindinė profesija buvo žurnalistika, aš nesilioviau mokiusi. Ir dabar, kai jau šešerius metus esu profesionali politikė, – tebesu mokytoja.

Mokyti man reiškia mokytis, mokyti man reiškia dalintis žiniomis, mokyti man reiškia primygtinai parodyti moralinius sprendinius, glūdinčius anapus vieno ar kito veiksmo.

Mokyti man reiškia nepasiduoti minios norams ir kasdien iš naujo atsispirti daugybės dvejetukininkų svajonėms apie paprastą pasaulį, kuriame galime tingėti ir dėl savo dvejetų bei nevykusio gyvenimo kaltinti ne save, o kitus – Dievą, likimą, artimuosius, mokytojus, politikus ar atsitiktinumą, žodžiu, kokį nors šunį, kuris vėl suėdė namų darbus.

Mokyti galiausiai man reiškia padėti žmogui išlaikyti stuburą ir ramybę net didžiausios grėsmės akivaizdoje.

Kalbant labai bendrai, mokyti man reiškia atmesti tai, kas įprasta, mokyti reiškia laužyti tradicijas.

Neretai sakoma, kad mokytojas dalinasi žiniomis, o Rugsėjo pirmoji netgi apgaulingai, mano galva, yra skelbiama žinių diena.

Kad žinotum, nereikia mokyklos. Ir nereikia mokytojo. Ne kartą girdėjome kalbas, kad televizorius ar internetas puikiai gali pakeisti mokyklas ir mokytojus. Tuo vis dar tiki milijonai žmonių.

Norint žinoti, tikrai užteks kokio vadovėlio, radijo, televizoriaus ar moderniausio šių informacijos sklaidos PRIEMONIŲ brolio – interneto.

Norint žinoti, galima tiesiog pasiskaitinėti, pasisemti informacijos gūdžiuose interneto ir įvairiakalbės žiniasklaidos aruoduose.

Kad žinotum, nereikia net mąstyti – galima tiesiog nesustojant gromuliuoti svetimas mintis ir kvailokus, asmenine patirtimi neperšviestus šūkius. Tokį žinojimą mums kasdien demonstruoja daugybė žmonių aplink – visokie kaučeriai, daugybės populiarių, bet iš esmės labai baisų manipuliacinių knygų autoriai, aiškinantys, kaip daryti įtaką kitiems žmonėms arba kaip tapti laimingu.

Žinojimą apie tai, ko neišmano nė per nago juodumą mums kasdien demonstruoja įvairiausių vienu metu labai juokingų ir labai graudžių politinių laidų vedėjai, kurie neturi jokio suopračio ne tik apie politiką, kurią bando vertinti, bet ir apie moralę. Taip daugybę naivesnių žmonių jie įtraukia į dar didesnio „žinojimo“ lauką, kuris galutinai atima iš jų gebėjimą realiai vertinti savo ir valstybės gyvenimą.

Galima vis tęsti, bet čia kyla kitas, daug įdomesnis klausimas. Jeigu mokytojo darbo esmė yra ne žinių sklaida, tai koks tada mokytojo darbo tikslas ir jo gyvenimo prasmė?

Geros mokyklos prioritetų sąraše žinojimui skiriama ganėtinai žema vieta. Geroje mokykloje tiesiogiai ar netiesiogiai bus akcentuojamas mąstymas, tad išskirtinis dėmesys bus skiriamas mokytojo gebėjimui vertinti save ir tobulėti ne ta primityvia „žinojimo“ prasme. Priešingai, tikrai geroje mokykloje labiausiai vertinamas mokytojo gebėjimas atmesti tai, kas vakar galėjo atrodyti akmenyje iškalta tiesa.

Geras mokytojas aiškiai suvokia, kad pasaulis yra labai sudėtingas. Jis supranta, kad bet koks paprastas ir aiškus atsakymas yra melas. Jam akivaizdu, kad ilgalaikę neblėstančią vertę turi tik klausimai, o atsakymai tėra akimirksniu prabėgančios kasdienybės atšvaitai.

Geras mokytojas žino tik tai, kad nežino, tad paradoksaliai kasdien vis klausia ir savęs, ir savo mokinių, o kokiomis naujomis spalvomis pasirodė pasaulis vakar? Ir kaip jis pasikeitė per kelias paskutines valandas.

Sakoma, kad norint gera, linkima negyventi permainų laikais. Sustabdyti laiką, kalbėti apie mistines tradicijas, Dievo valią, kažkokį mistinį savo tautos ar kalbos išskirtinumą ir panašiai ir yra bandymas sustabdyti laiką  bei atšaukti permainas.

Tradicija nėra nei geras dalykas, nei blogas. Iš esmės ji tėra tik tai, kas kažkada buvo naujovė, ne tradicija, ir kaip tokia ji neturi jokio savaiminio turinio, be to, kuris atsiveria jos priešpriešoje.

Kaip gyvenimas yra suvokiamas tik priešpriešoje su mirtimi, taip tradicija – tik naujovės akivaizdoje.

Tradicijas mėgsta ir net myli tie, kurie bijo gyvenimo. Bijo kaitos, neapibrėžtumo. Bijo augančių ir gimstančių naujų pasaulių. Tradicijos įsitveria ir joje paskęsta tie, kurie dar kvėpuodami jau yra mirę.

Mokytojas palaimintas, nes jis kasdien klasėje mato akis tų, kurie atėjo griauti tradicijos, atėjo jų atšaukti, kad galiausiai, ir sukūrę savo tradicijas, galiausiai palaidotų ir jas.

Ko aš linkiu sau ir jums, tiems, kurie esate mokytojai širdimi, o ne įrašu kokiuose nors analuose?

Linkiu vieno. Mokytis, kasdien mokytis. Kasdien bandyti vis iš naujo pamatyti, ką savyje privalu ravėti, kad akys būtų atvertos naujiems daigams. Kartu su savo mokiniais kasdien mokytis nebijoti gyvenimo, kuris tuo greičiau baigsis mirtimi, kuo labiau ji saugosi.

Tad nemirkime per anksti, ir mus padės mūsų mokiniai, kurie ir vėl mus vertins, reikalaus atsiverti ir mokys mus gyveni iš naujo.

Būti laimingu lengviausia tada, kai kiekviena savo kūno ląstele žinai, kad privalai paleisti tai, kas vis dar atrodo nekintama. Paleiskite viską. Kriskit, kad galėtumėte pamatyti daugiau, nei aprėpiate šiandien.

Būkite laimingi.