2016 metų liepos 24 diena; eilinis sekmadienis

Lipnus karštis sustabdo pasaulį: ežeras paskęsta pilkšvoje migloje, medžiai geria drėgmę, vandens kvapas smelkiasi į smegenis, ir tie ima neramiai klajoti atsiminimų brūzgynuose. Lėtėjanti gyvenimo melodija nutraukiama nuolatinio staccato, kuris užsimezga širdyje ir formuoja sinkopišką savasties ritmą. Kai bandai stabdyti šį chaotišką minčių ir jausmų melodiją, galvon visada smelkiasi ir galiausiai pilkšvu tvarkos ir ramybės apvalkalu visą apgaubia Tėve mūsų…

Anadien Jėzus mokė maldos, kurią kasdien tyliai mintyse arba garsiai bendruomenėje tariu jau daugiau kaip 50 metų.

„Tėve, teesie šventas tavo vardas./Teateinie tavo karalystė“. 

Tariu šiuos žodžiu ryte ir vakare, prisimenu juos transporto kamščiuose, žygiuodama gatve, laukdama džiugaus susitikimo ar suspausta nerimo. It skydu jais prisidengiu nuo smalsių žvilgsnių. Neįmenamos karalystės prašymas daugybę metų lydi mane iš kabineto į studentų auditoriją, kai apimta nevilties kaskart vėl ir vėl suvokiu, kad štai ir atėjo ta diena, kai nebesuvaldysiu savo paskaitos minčių vėrinio ir jis pabirs, palikdamas mane be amo. Bet Tėvo vardo ir pažadėtos Tėvo karalystės iškviesti žodžiai vėl ir vėl dovanoja malonę dalintis mintimis ir mąstymo paradoksais.

Jais kviečiu ramybę ir tylą, jais prašau atleidimo.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien/“

Nesu bado vaikas: ant mano stalo niekada netrūko valgio, o jeigu ir jutau trūkumą, tai tik saiko. Bet kasdien tardama šiuos žodžius sekundei sustabdau minties bėgsmą ir vėl prašau tikrosios kasdienės duonos — darbo, atsidavimo, meilės, tikėjimo ir vilties.

Tai žodžiai, vėl mane nukreipiantys į kitą, kuriam viltis gęsta, kurio kūną ir sielą kamuoja alkis ir šaltis. Prašau, Tėve, atimk iš manęs ir padalink tiems, kuriems labiau reikia.  Išmokyk tenkintis menku ir dovanok kūno, bet ne sielos skurdą.

Jais kviečiu kantrybę ir ištvermę, jais prašau atleidimo.

„ir atleisk mums mūsų kaltes,/nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas./ Ir nevesk mūsų į pagundą“

Kaltė — sunkiausia mano našta, bet žinau: ji prasminga tik tada, kai aiškiai skiriu savo ir svetimą kaltę. Ilgai maniau, kad lengva atleisti įskaudinusiam, bet, Tėve, ar vykdau tavo valią, jeigu svetimą kaltę priimu it savo?   Užsivertusi nepakeliamą naštą, nebepajėgiu nei savos išpirkti, nei leidžiu kito sielai ieškoti kelio į tiesą. Ir tada nuolankumas virsta puikybe, kuklumas — arogancija, drąsa — pykčiu.

Jais kviečiu išmintį ir teisingumą,  jais prašau atleidimo.