2016 sausio 24 d. III eilinis sekmadienis

Po keturiasdešimties dienų pasninko, Dvasios vedžiotas po dykumą, o velnio gundytas, „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4,14) ir pradėjo viešą veiklą. Taip prasideda šio sekmadienio Evangelija.

Kai pasaulis baltas, jis ir trapus, ir klampus. Šerkšno nepaliesi: ištiesi ranką, bandai užčiuopti , o ji tuščia, tik šaltis perbėga pirštais ir nejučia pasitrauki. Sniege pasineri, grimzti, lieka pėdos, keliukai, duobės, šiugždesys.

Penktadienį vairavau ilgu keliu iš Vilniaus į Kamajus — saulė žaidė balkšvai pilkuose medžių nėriniuose, o radijas grojo Vivaldį. Į dangų kylančių medžių vertikalės, smailos šakų arkos mirgėjo saulės blyksniuose, o įmantrios didingos smuiko ir orkestro varžybos laužė formalius harmonijos reikalavimus. Gotikai persipynus su baroku kiekvienu įkvėpimu gėriau į save pasaulio grožį, ir iškvėpiau naštą. Papasakoti, žinoma, galima, bet geriau tiesiog verkti.

Visai taip, kaip verkė mano šios savaitės laidos herojus, sukrėstas atradimo, kuriam tūkstantmečiai: kaip trapu viskas šitame pasaulyje. Vieną dieną viskas gerai, o kita, žiūrėk, jau nebeturi nieko.

Kiekvieno mūsų vieša veikla gimsta vidiniuose sielos klaidžiojimuose po savo dykumas nuolat savęs klausiant: ar mano darbai iš Šventosios Dvasios ar iš savęs? O gal iš piktojo klaidinimų — puikybės, tuštybės ir noro turėti bei valdyti? Ir svarbiausia — o koks kriterijus leistų sąžiningai pažiūrėti į savo sielą ir atsakyti į šiuos klausimus? Nežinau.

Tačiau jaučiu: jei besąlygiškai sutinku, kad Jėzus savo kryžiumi mane pilnai išpirko, tai atsakymai glūdi pasitikėjime, jog turiu daryti nesirūpindama tuo, apie ką nuolat mąsto pasaulis. Pajuokia? Tegul. Negerbia? Tegul. Neatitinku visuotinai išpažįstamų sėkmės kriterijų? Nuolat pralaimiu? Nespėju? Esu atstumta, nenuoširdžiai garbinama, apkalbama?

Tegul. Ar net — laimei.

Atsakymas, kuris leidžia teisti savo sielą, visada susijęs su klausimu, kiek radikaliai sutinku atsisakyti viešojo pripažinimo ir įprastų elgesio normų. Atmesti turtą, sėkmę, karjerą, patogumus, malonumus, bendravimą, draugus, mažutį gerą automobilį (raudoną) ir gražiausią Vilniuje vaizdą pro virtuvės langą.

Mano sielos gyvenimas atsirado iš Jėzaus meilės, tad man nereikia nieko daryti, tik priimti tą meilę, kuri kasdien prisako rizikuoti visu gyvenimu.