“Moteris”  2012 metų birželis, Veidai. Prie puodelio arbatos. Taip atrodytų pokalbis, kuris vyko aną 2012 metų pavasarį…

Pašėlusi, talentinga, kovotojos dvasią išlaikiusi moteris. Ji nepaiso diplomatiškumo, nevynioja minčių į vatą, neieško žodžių kišenėje, žiebia žaibiškai, taikliai ir tiesiai, tad kartais atrodo keista, ekscentriška, skandalinga. Ar ji dažnai gauna per galvą už tai, kad drumsčia  pelkėjančius vandenis? Su ekonomiste, publiciste, dėstytoja ir mokytoja Aušra Maldeikiene (54 m.) kalbėjosi žurnalistė Virginija Majorovienė.

Trumpas dosjė

Gimė 1958 m. birželio 4 d. Palangoje.

Studijos: Maskvos M. Lomonosovo valstybiniame universitete įgijo politinės ekonomijos specialybę, studijavo šios mokslo įstaigos aspirantūroje, tapo ekonomikos mokslų kandidate; Vilniaus universitete  įgijo religijos mokslų magistre.

Mokslinis ir pedagoginis laipsniai: socialinių mokslų daktarė, docentė.

Dirbo „Lietuvos ryto“ apžvalgininke, „Vilniaus banko“ atstovė spaudai, vadovavo BNS verslo naujienų skyriui, dėstė VU Tarptautinio verslo mokykloje.  Šiuo metu dirba VU Matematikos ir informatikos fakulteto docente ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos ekonomikos mokytoja.

Šeima: Vyras – socialinių mokslų daktaras ekonomistas Eugenijus Maldeikis; sūnūs: Matas – 32-ejų politologas, Mykolas – 25-erių studentas.

Lydintys posakiai: „Jei jums atrodo, kad švietimas yra brangus malonumas, pabandykite gyventi neišsilavinusių žmonių visuomenėje“ (JAV Prezidentas Thomas Jeffersonas); „Niekada nesidomiu, ko mokau savo mokinius. Domiuosi tuo, ko mokausi pats“ (XII a filosofas Pierre’as Abelardas).

Prisipažinimai: „Demagogiškai galiu bet ką paaiškinti. Tai – mano privalumas ir trūkumas“; „nelabai stengiuosi tvarkytis su nuosavais pinigais“.

Nemėgsta: „Mane užmuša žmonių bukumas ir veidmainystė.“

Pašaukimas: „Kiekvienam iš mūsų duota dovanų. Mano dovana – pasakoti. Kartais galiu paaiškinti dalykus, kurių net gerai nesuprantu, ir tik kai kas nors mano pasakojimą man perpasakoja, aikteliu: „Oi, dabar jau net pati suvokiau!“

Vizija: „Po kelerių metų viską mesiu, išvažiuosiu į kaimą ir rašysiu knygas. Pasakosiu žmonėms apie ekonomiką ir kas atsitinka, kai nepaisoma jos dėsnių.“

Vyrai kartais lyg ir pajuokaudami svarsto, kad tokias savitas, protingas, triukšmą keliančias, mąstyti skatinančias moteris kaip Jūs, verta uždaryti…

Kur?

Izoliuoti. Jos trukdo valdžios ponams, nes lyg gyvas pirštas bado į jautrias patogiai postuose įsitaisiusiųjų žaizdeles.

Niekada šito negirdėjau, bet esate trečia žurnalistė, kuri panašiai klausia. Man ne dvidešimt metų, ir ką jie apie mane galvoja, man giliai dzin. Aš neseniai supratau, kad man jau beveik dzin ir tai, ką apie mane mano vyras galvoja. Nes po 33-erių metų santuokos vyras arba myli savo moterį, arba ne. Blaiviai vertinu tikrovę, suvokiu, kad nebejaunėju. O senėjimas man patinka. Kvaila, lėkšta – jaunintis, nepriimti tikrovės, nesuvokti savo esybės. Labai juokiausi: kažkam prasitariau, kad man yra 53 metai, ir buvau perspėta: „Jūs tik to niekam nesakykite, nes jūs atrodote jaunesnė!“ Toookia paslaptis, tarsi būčiau žmogų nužudžiusi! Mūsų visuomenėje galima prisipažinti ką tik nori: penktom vedybom, šeštu ištvirkavimu, bet pasakyti, kiek tau metų, yra klaikiai gėda.

Ištekėjau labai jauna, dvidešimties. Santuokoje turėtum išmokti suprasti: nei tavęs vyras daro laiminga, nei jo nuomonė tave paverčia vertinga ar nevertinga. Daugybę metų esminis klausimas man buvo tai, ką apie mane galvoja mano vyras. Mus taip auklėjo. Tu išteki su viltimi, kad jis tave prižiūrės ir padarys laimingą. Santykiai esą remiasi tuo, kad vyras turi patenkinti moters lūkesčius, o ji stengiasi dėl jo. Bet ilgainui suvoki, kad esi pati sau vertinga ir tiek.

Feisbuke turite tūkstančius draugų. Ar daug laiko praleidžiate internetinėje erdvėje? Kaip toje dainoje „Mergaitė, gyvenanti tinkle“?

Aš esu labai feisbukinė, man patinka. Prieš pusantrų metų šeimoje šventėme Vasario 16-ąją, sūnūs pradėjo juokauti, kad reikia mamą į Feisbuką įkišti, nes visi kultūringi žmonės ten sėdi. „Eikit, – gyniausi, – nežinau, kas tai yra.“ Bet man patiko. Vasarą daugiau laiko leidžiu kaime, sodyboje, ten interneto neturiu, o Vilniuje pasėdžiu po 2, 3 valandas. Įdedu savo straipsnį ir iš to, kaip žmonės komentuoja, suvokiu, kokiu laipsniu rašau niekam, nes skaitytojai nesupranta. Mūsų žmonės, deja, įsivaizduoja, kad jie išmano ekonomiką.  Labai nustemba, kad yra toks mokslas politekonomija. Nesuvoktas ryšys tarp politikos ir ekonomikos, žmonės toje sistemoje neranda savo vietos, tad man įdomu skaityti jų komentarus. Kartais piktokai pakomentuoju,  ypač – gerbėjams. Kai pradėjau sėdėti feisbuke, gerokai aiškiau supratau, kad daugelį dalykų, kurie man natūraliai aiškūs, kitiems reikia paaiškinti.

Mūsų visuomenės problema ta, kad neskiriame diletantų nuo profesionalų, mokslo nuo tikėjimo, ideologijos vergų nuo tų, kurie rimčiau bando analizuoti ne tik valdžios sprendimų privalumus, bet ir jų kainą. Žmogus mokslui pripaišo tikėjimo galias, savo tikėjimą pateikia kaip žinojimą… visai susipainioja.

Kas stiprina kovotojos dvasią? Kaip toks charakteris ugdomas? Ar visada buvote priešgyniautoja?

Šiaip nesu didelė kovotoja. Labiau – pomidorų augintoja. Psichoanalitikai galėtų jums gražiai paaiškinti, kad beveik visada tai yra vaikystė, kai tėvai pernelyg griežtai kontroliavo. Išlikusio paauglio bruožai. Gimiau ir augau Palangoje, o vienuolikos mane tėvai pervežė į Vilnių – baigiau Vienuolio vidurinę. Palanga prieš 50 metų atrodė lyg nedidelis kaimas. Mūsų namas, kuris dabar yra beveik centre, buvo miesto pakrašty. Gyvenau sau prie Ronžės (dabar kažkodėl upelį vadina Rąže) ir kilbukus su broliu bei gatvės berniukais gaudėme, koncervų dėžutėse išsivirę valgydavome. Kai tai prisimenu, kojas pakerta. Patriarchališka šeima suformavo mane ne kovotoją, o žmogų, kuris įsiremia ir pasako: „Ot ne, taip nedarysiu!“. Mano kartai sunku tai išmesti iš savo galvos. Tikiuosi, kad dabar dauguma vaikų auga ne patriarchališkose, o demokratinio tipo šeimose. Ir net… abejingose šeimose. Nemanau, kad buvau labai girdima.

Kokiu šeimos modeliu vadovavotės augindama sūnus?

Čia klausimas jiems, bet manau, dariau viską, kad būtų atvirkščiai. Iš jaunesnio sūnaus esu girdėjusi: „Ai, galėjai daryti, ką nori, ji visai neaiškindavo.“ Ne, aš rūpinausi, mano sūnūs buvo išklausyti, esu smalsi, man įdomu, kuo jie gyvena. Bet neįsivaizduoju, kaip galima vaikui taikyti fizines bausmes, skaityti jo dienoraštį. Tai toks klaikus lindimas į kito žmogaus erdvę! Vaikystėje nebuvo jausmo, kad turiu autonomiją. Tėvai buvo labai rūpestingi, privaloma tvarka pietūs sekmadienį… Pietums sekmadienį jaučiu alergiją. Aš nedarau tos klaidos ir vertinu privatumą, laisvą pasirinkimą. Laukas, kai tau leidžiama būti su savo pomidorais… Bet žinot, žmogus suauga tada, kai už viską, ką jam yra padarę gero, tėvams atleidžia.

Ar gali būti, kad drąsos Jums įkvėpė ir Eugenijus Maldeikis, Sąjūdžio metais pasižymėjęs drąsiomis publikacijomis? Kodėl dabar jo balsas pritilęs?

Nepastebiu, kad būtų labai jau pritilęs. Namie kai kalba, tai net labai garsiai. Internete skaičiau, kad jis jau kuris laikas mane paliko. Internete, pasirodo, ir tai galima sužinoti. Ir aš sužinojau. Bet nueinu į virtuvę, ne tik balsas girdisi, bet ir neplautų puodelių primėtyta. Sakau, klausyk, tavęs čia seniai nėra, o puodeliai vis dar mėtosi. Jis, tiesa, supyko, kad laiką niekams skiriu ir skaitinėju nesąmones Delfi. Mes esame nei drąsūs, nei nedrąsūs, tiesiog pakankamai nebailūs. Ir ką jūs čia mums galite labai padaryti? Nes tai, kas buvo išdarinėjama su mano vyru ieškant nežinia ko Maskvoje – tai labai nesubrendusios visuomenės nemokėjimas girdėti, kas jai kalbama. Būtent todėl šitą visuomenę kiekvienas santechnikas apgaus.

Kartą girdėjau, kaip sakėte, kad daugiau nieko nebekomentuosite, bet po savaitės Jus vėl pamačiau televizijos ekrane.

Sakiau, kad mėnesį nekalbėsiu, nes atėjo Adventas. Tai buvo prieš Kalėdas. Bet Feisbuke pakomentavau itin lėkštus vieno dizainerio komentarus, ir pakliuvau į pinkles. Internetiniai portalai perfrazavo mano mintį, esą tą veikėją išvadinau puspročiu. Iš tikrųjų pavadinau bukiu. Dievas jam čia (rodo į tarpuakį – aut. past.) suspaudė pasaulį. Tada neišvengiamai pakliuvau į interesų konfliktą, ir nors pažadėjau nebekalbėti, tačiau kai visi skambino, tai, ką, turėjau atsisėsti ir žiūrėti, kaip iš anas matyt net nesuvokdamas tyčiojasi iš tautos, jos Sibiro tragediją palygindamas su kažkokias savo esą banke pradaigotais keliais tūkstančiais? Neleidau.

Sprendimas, kalbėti ar nekalbėti situacijoje, kai matai pašnekovo žinių stygių, yra sudėtingas. Ir aš nekalbu, jei tas žmogus kenkia tik sau. Bet jei matau, kad taip kvailinami žmonės, netyliu. Kiekvienas ieškome pašaukimo. Esu praktikuojanti katalikė, man svarbu, kam esu pašaukta šioje žemėje. Manyčiau, kad esu mokytoja. Man labai svarbu pačiai daug mokytis, kad galėčiau kuo daugiau duoti savo mokiniams. Dėl to kalbėjimas yra bandymas atverti žmonių akis į kokius nors dalykus, kuriems jie neturi laiko. Jie neturi laiko, o ir pakankamai žinių,  skaityti ekonominių knygų, o aš jų ypač daug skaitau. Kalbu ne todėl, kad patikčiau ar ne. Dažnai sąmoningai elgiuosi iššaukiančiai arba drastiškai, kad labiau užaštrinčiau temą. Mokytojas yra truputėlį aktorius. Kai sėdžiu kaime ir auginu pomidorus – nuostabiausia būsena, nes man su niekuo nereikia kalbėtis. Nebent su katinu pašneku arba su pomidorais aptariame, ar gerai jie augina savo vaikus. Kartais pomidorams išaiškinu, kad netinkamai daug priaugino vaikų, ne tose vietose ir t.t. Kaime ne pailsiu, ten gyvenu išties. Nuo Vilniaus senamiesčio iki mano kaimo Švenčionių rajone – 82 km. Sodybą nusipirkome dar sovietiniais laikais.

Gyvenimas susideda iš to, ką tu nori daryti, ir to, ko nenori. Pavyzdžiui, dalyvavimas televizijos laidose man yra kančia. Deja, kartais sunkiai išvengiama.

Neretai manoma, kad mums, moterims, leista užvaldyti pasaulį tik per vyrą, tad, kad užsitikrintume globą, išlaikytume vyrą šalia, privalome patikti, tarnauti. Koks Jūsų požiūris į tai? 

Aš ir dabar remiuosi į savo vyrą, tik visai kitaip, nei prieš 33 metus, kai susituokėme. Ką reiškia tarnauti? Po 10 ar 15 metų mano santuoka gali tapti tarnyste vienas kitam, nes būsime seni žmonės. Jaunystėje tarnavimas yra specifinis: jauna moteris mano, kad turi patikti ir padėti vyrui, o už tai jis jai skolingas gerą, laimingą gyvenimą, kurį ji ir gaus. Nieko už tai negausi, išskyrus sudėtingą manipuliacinį žaidimą. Ar tai yra blogai? Nesakau. Reikia visa išgyventi ir suvokti, kad susitinka du žmonės, jausti atsakomybę. Santuoka yra sunkus darbas. Pradžioje Dievas duoda palengvinimą, suteikdamas aistringą meilę, o toliau – reikia darbuotis. Mane gali siutinti mano vyro išmėtyti puodeliai ar dar kas nors, kiekvieną normalų žmogų kas nors siutina. Jis nenori važiuoti ten atostogų arba jis išvis nenori važiuoti atostogų, arba ima ir išvažiuoja vienas, nes privargo. Seniau įsižeisdavau, paskui supratau, kad man taip pat smagu susirinkti daiktus ir išvykti, kur mano širdis nori. Santuoka yra mokymasis būti kartu ir priimti žmogų, koks jis yra, padėti kai jam sunku, o ne todėl padėti, kad jis kažkada tau už tai kompensuos dovanėlėmis. Dievas man buvo geras ir davė vyrą, su kuriuo galėjau išbūti kartu, o jis sugeba išbūti su manimi. Esu dėkinga vyrui, kad iškentėjau jį, o jis – mane.

Ar ilgai Maldeikis maldavo tapti Maldeikiene?

Mes susipažinome rugpjūčio 31 dieną, o po metų rugpjūčio 31 dieną susituokėme. Tada jis atvažiavo į studijas Maskvoje. Bendrabučio kambario kaimynė užsuko pas mane ir pasakė: „Man atrodo, virtuvėje kažkoks vaikinas šneka lietuviškai.“ Pasidarė smalsu, nubėgau. Du jaunuoliai kalbėjo lietuviškai. Susipažinome. Vyras man yra sakęs: „Tada ir nutariau, kad ji bus mano žmona.“ Gal pats tuo tikėjo. Mūsų meilės istorija prasidėjo labai rimtai – nuo R. M. Rilke’es eilėraščių skaitymo. Rasti žmogų, su kuriuo galėtum sėdėti ir kartu skaityti knygas, eilėraščius nėra paprasta. Tuokėmės 1979 metais Palangos bažnyčioje. Man buvo tik dvidešimt, bet moteriška intuicija manęs neapgavo. Kartais sėdėdavau ir galvodavau, kad yra tam tikra santuokos  forma, kai ištekama iš specifinių išskaičiavimų… Aš norėjau turėti vyrą profesorių. Pagal pasaulio sampratą mano vyras toks ir yra. Ir kad mes galėtume pasišnekėti apie knygas. Dabar, tiesa, skaitome skirtingas knygas ir apie jas pasikalbame.

Vienintelis dalykas, kurio reikalautumėte iš savo vyro?

Reikalaučiau, bet nelabai klauso. Labai norėčiau, kad turėtų laiko manęs paklausyti, bet neturi. Na, kad galėčiau atsisėsti ir papasakoti viską, ką galvoju. Bet jam nelabai įdomu, nes jis ir taip žino.

Vasarą, sodyboje, leidžiantis saulei susėdę nepasišnekate?

Mudu esame individualistai. Yra Maldeikienė, kurią pažįsta visuomenė, ji visą laiką plepa, ir yra Maldeikienė, kuri gyvena namuose ir yra gana uždara. Mano vyras nepakęstų moteriško pasiplepėjimo, kai susėdi, aptari drauges ir tai, kaip viskas neteisinga… Gal klausydavo pirmus dvejus metus? Tačiau tai normalaus vyro požymis: kodėl jis turėtų klausyti visokių niekų? Moterys keistai viliasi, kai nori, kad vyras būtų draugė. Kartą žurnalistė manęs paklausė: „Ar jūs su vyru draugai?“ Sutrikau: „Kodėl mano vyras turėtų būti mano draugas? Jis man – vyras.“ Vyras nėra draugas. Aš draugų turiu daug, o vyras vienas man pasauly. Draugas yra tam tikros problemos sprendinys. Vaikystės, klasės draugas. Aš savo klasės draugams vadinuosi „šita Seibutytė“. Draugas, kai yra problema, man draugiškai paaiškina, ką daryti. Be jausminio pamušalo. Draugas man yra mano brolis. Nereikia savo vyro gyvenimo paversti katorga, tikėtis ypač daug, kad štai jis turi būti draugas, vyras, lėkščių plovikas ir t.t. Mano vyras seniai seniai nupirko indaplovę (ana jau ir sugedo), ir pasakė: „Daugiau niekada neplausiu indų.“ Ir sąžiningai laikosi pažado. Bet aš mėgstu plauti lėkštes.

Ko niekada sau neleistumėte santykiuose su artimaisiais, mylimaisiais? 

Galėčiau nutylėti ką nors, bet niekada negalėčiau pameluoti, net jei žinočiau, kad tai yra neprotinga. Taip ir elgiuosi. Yra dalykų, kurių reiktų nepasakyti, nes jie gali būti skaudūs. Per ilgus metus gyvenimo išmokau, kad nebūtina viską iškloti, bet vis dėlto, jei kyla kokia nors situacija, aš pasakysiu tiesą, kad ir kokia nemaloni ji bebūtų. Meluoti man nepavyktų, per kilometrą matytųsi: „Meluoja.“

Teigiate, kad moteris atskleidžia tikrąją vyro vertę. O kas atskleidžia moters vertę?

Vaikai. Praktiškai visada galima pasakyti, kas yra vyras, pažiūrėję į jo žmoną ir anos numerį. Turiu galvoje, kelintas jos numeris jo santuokose. Ir kas ji tokia. Tikiu, kad vyro vertę parodo jo pirmoji žmona, retais atvejais – antra. Kartais santuokos būna visai jaunų žmonių ir jie nesuvokia, ką padarė. Bet jei vyras įgyja trečio ar ketvirto numerio žmoną, tai jau cirkas. O moters vertė yra jos vaikai. Pažiūrėkite į vaikus ir pamatysite jo tėvus, o labiausiai – mamas. Kai trokštame protingų vyrų, pagalvokime apie savo santykius su sūnumis. Kokio norime vyro, tokius išugdome sūnus. Turiu vienintelę baimę, kad mano sūnūs gali būti blogi savo žmonoms. Kai apie tai pagalvoju, užima kvapą. Labai tikiuosi, kad taip nebus, labai nenorėčiau, man būtų didelė gėda. Būtų baisu, jei netinkamai pasielgtų, nenorėčiau jų skyrybų, o jei taip atsitiktų, norėčiau, kad jie padėtų savo vaikams, žmonoms.

Kviečiate nepamiršti bažnyčios, paklausyti Šv. Mišių. Kodėl Jums svarbūs Dievo namai, apeigos? Ar todėl, kad iš vaikystės prisimenate šaltus rytus Palangos bažnyčioje, lotyniškai laikomas Mišias?

Kai tėvai išsikraustė iš Palangos, aš likau dar ten gyventi su teta. Dalį tėvų namo nusipirko vienuolės, įsikūrė penkios ir kunigėlis. Teta buvo vaikų ligoninės seselė, išeidavo į naktinius budėjimus, o manimi rūpinosi vienuolynas. Prieš pamokas mane vesdavo į bažnyčią, į Mišias. Ne visai tipinė patirtis sovietiniam vaikui. Toms moterims, vienuolėms (viena, esu įsitikinusi, buvo šventoji) turiu dėkoti už kantrybės, sugebėjimo ištverti, iškęsti, išbūti  pavyzdį, patirtą savo vaikystėje. Tas jų sugebėjimas nuolankiai skalbti nepabaigiamus bažnytinius rūbus, užklotus, ta tvirtybė dirbti kasdienius darbus, kepti bažnytinėms šventėms pyragėlius… Buvimas su vienuolėmis man buvo didelė Dievo dovana.

Kas svarbiausia į Jūsų dabartinį gyvenimą ateina iš vaikystės?

Nuoskada, kad reikėdavo eiti prie jūros. Nemėgstu, nepernešu smėlio! O geriausia – Ronžė. Man visąlaik buvo įdomu, iš kur ji atiteka. Įsivaizdavau, kad iš labai giliai ir toli. Vaikystėje ji man atrodė didelė upė. Buvo švari, po akmenukais rasdavome vėžių. Tas gyvenimas šalia Ronžės buvo didelis dalykas. Žmogus turi turėti savo vaikystės teritoriją. Esu kaimo vaikas. Turėjau tai, kas tikra: šeima, didelis tėvų namas, gamta. Tai turbūt suteikia žmogui balansą, tada gyvenime esi kaip rusų žaisliukas „Vanka-vstanka“. Jei tau kas nors atsitinka, gali trumpam suklupti, bet visada grįžti į vertikalią būseną. Bet Palanga jau nebe ta. Nemėgstu ten važiuoti. Nors tebėra vaikystės namas, pajūrį palikau.

Dėstote ekonomikos pagrindus moksleiviams. Išleidote eilę ekonomikos vadovėlių. Apdovanota įvairiais gabumais, galėtumėte užimti visai kitą, Lietuvai taip pat labai naudingą – vadovės, ministrės poziciją.

O ką, Lietuvai nenaudinga, kad aš vaikus mokau? Žmogaus gabumai yra priedas prie jo pašaukimo. Mokykla yra ta vieta, kur reikia daugiausiai žinių ir susivokimo. Mokykla yra iššūkis, ten man net trūksta patirties –  universitete lengviau. Nesuvokiu koordinačių sistemos, kurioje sėkmė siejama su postu, pinigais, arba tuo, ką vertina visuomenė. Vaikystėje vienuolės mane išmokė, kad tikroji sėkmė – atpažinti savo uždavinį, tada tu esi visiškai laiminga. Ryškiai prisimenu: buvo širdy kažkokia nuoskauda, išėjau į mokyklą. Išgirdusi vaikų klegesį supratau, kad tai yra nuostabi vieta! Šioje visuomenėje keistai žmones pristatome, – kaip siekiančius karjeros, o ne atsiskleidžiančius. Atsiskleisti galime labai paprastame darbe. Man neskirta vadovauti, man tai visai neįdomu. Pavaldiniai, jų esu turėjusi, galėjo lipti man ant galvos. Esu žmogus, kuris pasako nuomonę. Nežinau, teisingą ar ne. Tai patarėjo statusas, mokytojo pašaukimas – pasakyti. Jei turėtume ką nors panašaus į prezidentą (per keturis kartus nė sykio to nemačiau), pirmiausia šalia to žmogaus būtų labai stiprūs jo oponentai – patarėjai. Dvare galėčiau dirbti juokdariu. Tai itin sudėtingas darbas – pasakyti tiesą.

Esu savo vietoje. Dirbu vienoje geriausių Lietuvos mokyklų – Jėzuitų gimnazijoje. Turime daryti viską, kad vaikai gautų kuo platesnį išsilavinimą. Mano misija – populiarinti mokslą, šviesti.

Rašėte: „Jaunimui dabar kalbu labai rimtai: kol jauni, arba maukit iš čia, arba imkitės ką nors keisti.“ Sunkiausia ir yra keisti. Ką šiuo aspektu jiems patariate?

Ką daryti? Išbūti. Ar išbuvimas visada labai prasmingas veiksmas, taip pat abejoju. Reikia mokytis ir galvoti, nepasiduoti masiniam mąstymui, klišėms. Mokytojas nėra tas, kuris gyvena už savo mokinius. Mokytojas papasakoja, kokių būna kelių. Neseniai į susitikimą mane pasikvietė M. Romerio universiteto studentai. Vienas vaikinas klausia: „Jūs vis kritikuojate, kodėl optimizmo nesukeliate?“ Įsižeidžiau: „Atleiskite, jūs turite kokių nors problemų, nėra kas nuneša popieriuko iki tos vietelės? Ar aš turėčiau atnešti?“ Žmogus 24 metų, o aš jį turėčiau linksminti? Mokytojas nėra optimizmo suteikėjas ir nurodytojas, ką mokinys turi daryti. Tokiu atveju žlugdytume asmenybę. Mokytojo pašaukimas – parodyti kelius, o jų yra daug. Joks mokytojas tiksliai nežino, koks yra konkretaus vaiko kelias.

Jūsų knyga „Išmokite skaičiuoti savo pinigus“ turėtų būti kiekvienos šeimos namuose. Ar bus pakartotas trečias knygos leidimas? 

Jei tada, kai žmonės ėmė kvailas paskolas, būtų skaitę tą knygą, nebūtų prisižaidę. Dabar dar kartą tą knygą reikėtų perrašyti, bet reikia laiko. Aš jau kitur gyvenu, tiesą sakant.

Kaip taupote pinigus ir kam daugiausiai išleidžiate? Kaip turėtume elgtis su savo lėšomis, kad nejaustume nerimo dėl rytdienos?

Dabar Lietuvoje neretai ekonomika virsta pelnymųsi kitų sąskaita. Jei žmogaus pajamos sudaro tik pusantro tūkstančio, jam tikrai verta kovoti už kitokį rinkos modelis, nes šis variantas jam išgyventi neleis. Ar tai paprasta? Labai sudėtinga. Skurdžiau gyvenančių dalyje yra žmonės, kurių išsilavinimas menkesnis. Maždaug 85 proc. šalies gyventojų reikėtų kitokio rinkos modelio, nes šis yra negyvybingas. Kol kas esame toje visuomenėje, kurioje esame. Mūsų žmonės tiesiog daug ko nesupranta. Pavyzdžiui, verkia dėl pensininkų, bet visai nesisieloja dėl jaunos šeimos, kur abu išsilavinę tėvai gauna nedideles algas, turi mažus vaikus, paskolą, galai nesueina, vien komunaliniai mokesčiai didžią dalį suėda. Bet jei šitie neišgyvena, tai pensininkai tikrai neišgyvens. Ta jauna šeima yra ekonomikos pamatas. Kita vertus ir mokesčius mokame ne nuo pajamų, o vadovaudamiesi valdžios primestomis mistiškomis veiklų rūšių svarbumo taisyklėmis, tad gaunantis minimalų darbo užmokestį mokesčius moka, o va milijonierius nuo jų teisėtai atleidžiamas. Deja, tikri faktai..

Kam daugiausiai išleidžiate?

Turiu bandyti adekvačiai atrodyti, tad tenka išleisti daug pinigų drabužiams, kurie man nėra įdomūs. Didelį malonumą teikia knygos ir aš joms pinigų negailiu. Na, dar mano pomidorai brangiai kainuoja. Juk reikia žmonių, kurie padaro šiltadaržius, uždengia plėveles. Šiemet pasodinau 21 daigą. Didelė dvasinė atgaiva – sodinti, purkšti vandenį. Nors šis malonumas nepigiai kainuoja.

Ar Jūsų stalo knyga vis dar tebėra Milno „Mikė Pūkuotukas“? Ja net su anūku nesidalinate?

Jis turi savo egzempliorių. Man patinka vieta, kurią mėgstu ir mokiniams cituoti: „Bitės buvo įtarios…“ Kai, ketindamas kopinėti medų, meškutis įsilipa į medį ir nustemba: „Keistos bitės, jos kažką įtaria.“ Kai mokiniai nusirašinėja, sakau: „Bitės yra įtarios. Man atrodo, aš kažką matau.“

Mano gyvenimo knyga – Aleksandros Brunštein „Kelias eina į tolį“. Skaičiau ją gal 20 kartų, – tai kūrinys, kuriame teisingai sudėtas pasaulis. Pasakojimas apie mažą mergytę, gyvenusią Vilniuje prieš šimtą metų žydų šeimoje. Ji prisimena savo vaikystę, auklę prancūzę Polę, vietinę tarnaitę lenkę Juzefą, pasakoja apie šį miestą. Vilniečiams vaikams reiktų ją perskaityti.

Ar tikrai Dievas visada duoda tiek ir tai, kiek ir ko reikia?

Kiekvienam jis duoda pagal pašaukimą. Tai, ko tau duota, vadinasi, to reikėjo: ir tavo kančių, ir sėkmių, ir nesėkmių. Nereikia kovoti, verčiau nuolankiai priimti tikrovę. Jūs mane pateikiate kaip kovotoją, bet aš tokia nesu. Aš tik pasakau, ką galvoju. Taip, mano žodžio dvasia yra kovinga. Atsistojau, pasakiau ir mano misija baigėsi. Veikti turi kiti. Todėl abejoju savo gebėjimu vadovauti, užimti kokį nors postą. Kartais žmonės mane priversdavo imtis konkrečios veiklos, organizacijos. Nieko neišeina, visas mano organizmas priešinasi. Bet tam tikro nuolankumo turiu. Pavyzdžiui, skambina žurnalistai, klausinėja tą patį per tą patį, neįdomu, norisi juos pasiųsti, bet pakeliu ragelį ir kalbuosi. Vienas dvasininkas man yra sakęs: „Tu niekada nežinai, kas skambina. O gal čia yra tas skambutis, kurio reikia Dievui, kad tu ką nors pasakytum.“ Aš nieko nesigailiu, nes visą gyvenimą mokausi nuolankiai priimti visa, ką likimas duoda. Na, paburbuliuoju, bet tik tiek.

Ar anksti tapote savarankiška, nepriklausoma nuo tėvų, vyro paramos?

Aš ir dabar esu priklausoma nuo vyro. Pavyzdžiui, jis finansavo mano religijos studijas. Didžiųjų pasaulio universitetų dėstytojai turi privilegiją  mokytis, universitetas padaro dovaną. Pas mus taip nėra, studijos labai brangios. Dirbau dėstytoja ir nebūčiau galėjusi sau leisti prabangos studijuoti. Sėdėjau auditorijoje sumokėjusi klaikius pinigus kitiems dėstytojams, kurie tuo metu taip pat gaudavo skandalingai mažas algas.

Nesu labai atsakinga. Žmogus, kuris moka papasakoti, ką reikia daryti, nebūtinai pats tuo vadovaujasi. Mano kiti prioritetai, nors truputį laisvų pinigų man patinka. Smagu visokių nesąmonių įsigyti.

Studijuodama, kai auginote mažus vaikus, vertėtės nelengvai, šeimoje buvote įvedusi vienuolikos vokelių sistemą.

Į vokelius pinigus dėjau tada, kai, būdami studentai, gyvenome įtemptai. Neskurdome, bet lengviau tvarkytis, kai paskirstai išlaidas. Vokeliai – vokiška sistema, ją vokiečiai propagavo po karo, patardami, kaip tvarkyti šeimos ūkį. Kas turi mažai pinigų, vokeliai drausmina. Vyras manė, kad jam reikia daugiau finansinės laisvės, tad vokelius išgyvendinau. Aš visada pakankamai daug uždirbdavau, kad galėčiau pakvailioti, bet tais momentais, kai reikėjo rimtesnių išlaidų,  įsijungdavo vyras. Jo galva racionalesnė, jis tvarkydavo reikalus. Būdavo, priveldavau visokių nesąmonių. Kartą pasiėmiau kortelę, limitas buvo 10 tūkstančių litų, leidau leidau ir visus išleidau. Galėjau ir pati tuos šeimos pinigus padengti, bet padariau nelaimingas akutes ir mirksėdama prisipažinau vyrui. Jis labai nustebo, saikingai paburbuliavo ir sumą kortelėje atstatė. Tai nereiškia, kad neverta klausyti, ką patariu tvarkymosi su pinigais klausimu. Bet ar aš pati tuo vadovaujuosi? Nebūtinai. Jei gyvenimas mane pastatytų į būtinybę, man užtektų dvasinių jėgų daug ko atsisakyti, neturiu didelių priklausomybių. Mėgstu nueiti į brangią kavinukę senamiesty pavalgyti pusryčius už nepadorius pinigus, nes man patinka ta košė už 15 litų, tas gražus vaizdas pro langą, tas malonumas. Bet tai tik gyvenimo papildinys. Negalime turėti normalios visuomenės, jei žmonės negali sau leisti mažų džiaugsmų, pavyzdžiui, suvalgyti brangaus omleto iš ryto gražioje vietoje. Tai suteikia gyvenimo džiaugsmo, gebėjimo atlaikyti kasdienybės iššūkius.

Teigiate, kad ne verslas, o kultūra formuoja valstybės ir žmonių ateitį. Tad kodėl kultūra mūsų šalyje yra tarsi pavainikė sesuo?

Todėl, kad labai žemas bendras kultūros lygis. Kai ekonomistas sako, kad kultūra formuoja ekonomiką, verslą ir t.t.,  jis kalba ne apie kultūros žmones, o apie bendrą kultūrinį lygį, ką visuomenė suvokia kaip kultūros fenomeną. Mano vaikystės vienuolės išmokė mane, kad tikėjimas yra širdies ir proto vienybė, o po to – jausmai. Dalis visuomenės be galo moteriška. Vyrai plepa užuot veiktų, imtų ir darytų.

Kodėl Lietuvoje jokia moterų organizacija nepajėgia vystytis? Kodėl moterys nesugeba susivienyti, vienos kitas palaikyti?

Nes mes neturime bendruomeniškumo pradų. Supainiojome kolektyvizmą su solidarumu ir nesuvokiame, kad rinka yra be galo bendruomeniška sistema. Pradinis rinkos pamatas, kaip sakė dar jos tėvas Adamas Smitas,  nesavanaudiškumas. Pirmiausia verslas turi atpažinti, ko reikia pirkėjui, ir tik po to jau siekdamas naudos tą poreikį gali patenkinti. Mokyklos funkcija – parodyti vaikui, kad be bendruomenės jis yra niekas. Mes panaikinome kolektyvizmą, pasakėme, kad individas yra svarbiau, bet nesupratome, kad individas negali būti be kito individo. Atsisakę kolektyvizmo, kuris išties blogis, nes visus suvienodina, mes paminėme ir solidarumą, kuris kiekvienam leidžia būti unikaliam, taigi suteikia galimybę dalintis savo išskirtinumu. Taigi tos mūsų moterys nemoka būti kartu, pradeda konkuruoti ir tada, kai tai beprasmiška. Beje, mūsų žmones labai tvirkina valdiški pinigai. Valdžia perka, žmonės parsiduoda, ir moterų organizacijos ne išimtis. Neparsiduoti labai sunku. Itin prastai mūsų visuomenėje žiūrima į tuos žmones, kurie aukojasi dėl kitų, nes tiesiog netikima, kad tai gali būti širdies darbas.

Jaunos moterys sujudo dėl motinystės atostogų? Ar jų pakanka?

Augindama savo vaikus, iš valstybės nesu gavusi nė kapeikėlės. Vieną pagimdžiau būdama antrame kurse, kitą – besimokydama aspirantūroje. Dirbau kambarine viešbutuke, ir stipendiją gaudavau, nes gerai mokiausi. Manau, Dievas jaunystėje duoda daug jėgų – vaikus reikia jauniems auginti. Kiek čia turėtų dalyvauti valstybė? Kunigas Julius Sasnauskas sako, kad darželis svarbiau nei šlaminimas Konstitucijos lapeliais. Darželių reikėtų, o labiausiai – sveikos ekonominės sistemos. Mūsų ekonominė sistema negyvybinga ir ji žlugs, jokia apokalipsė tie mano žodžiai. Tiesiog liūdnas faktas. Sistema, kur negali išgyventi dorai dirbantys ir vaikus auginantys žmonės, pasmerkta mirti.  Beje, nuo vaikystės brolis ir jo klasės draugai mane pravardžiuoja „Uršule apokalipse“, nes matyt kažkaip man pavyksta kai ką įžvelgti. Mūsų sistemoje valstybės išlaikymas užmestas ant samdomų darbuotojų, kurių pajamos dažniausiai gana kuklios. Tai yra nepakeliama. Normalioje visuomenėje žmonės mokesčius moka tik po to, kai turi sumą būtiną minimaliam egzistencijai. Ir ne anksčiau. Štai 50 proc. JAV visuomenės „apačios“ (mažiau nei vidutines pajamas gaunančių piliečių) sumoka tik tris procentus biudžeto įplaukų, o net 40 proc. sumoka vienas procentas turtingiausių (na jis ir gauna labai daug). Lietuvoje nieko nebus, kol parama šeimai bus atsieta nuo darbo: padėti reikia tiems, kurie dirba. Tada nereikės verkti, jog daugybė nenori imtis jokios veiklos. O tas verslas, kuris nuolat verkia, kad negali mokėti daugiau, tegul bankrutuoja. Kapitalizmas prasideda nuo bankroto. Mokesčius valstybei išlaikyti privalo sumokėti turtingesnieji, nes apačioje esantieji turi pirmiausia išgyventi, jų darbas ir taip menkai apmokamas. Neseniai bažnyčia išleido dokumetą „Verslo žmogaus pašaukimas“. Jame pasakyta, kad būtina gerbti žmogiškąjį orumą tų, kurie tau dirba; svarbiausia – tarnystė bendruomenei, ir tik po to visa kita. Biblijoje sakoma, kad tik tada, kai sumoki visiems savo vynuogyno darbuotojams, likęs pelnas yra tavo.

Kokios charakterio savybės Jums labiausiai padeda gyvenime, o kokios – kiša koją?

Oi, ydų turiu kalnus ir būtų nesąžininga jų išsiginti. Man padeda tam tikras psichikos labilumas. Kaip minėjau, esu „Vanka-vstanka“. Apsidairau, pasiūbuoju, grįžtu į vietą ir vėl varau savo. Nepasiduodu. Sendama supratau, kad didžiausias lūkestis – neturėti lūkesčių. Priimti tikrovę čia ir dabar. Išskyrus keliones, nieko neplanuoju. Esu fanatiška keliautoja. Tik kad nebūtų turizmo agentūrų. Dievinu kokiame nors Pietryčių Azijos miestelyje sėdėti dulkinoje aikštėje ir žiūrėti, ką žmonės veikia.

Pradėjau galvoti apie savo ydas ir taip nykiai pasijutau… Yra tokia paini situacija, kai žmogus svarsto: „Reiktų eiti išpažinties, bet neturiu ką pasakyti.“ Tada nueina ir sako: „Turiu puikybės nuodėmę – neatpažįstu savo nuodėmių.“ Labiausiai stokoju kantrybės. Be to, esu cholerikė. O cholerikas, suveltas su kantrybės stygiumi – uždegantis parakas. Man aiškina: „Tu daugiau pasiektum, jei televizijos laidose elgtumeisi korektiškai.“ O ko aš turiu pasiekti? Aš siekiu atkreipti žmonių dėmesį. Mano choleriškas temperamentas bei greita reakcija kaip tik ir priverčia klausyti. Oponentas sutiks su manimi ar ne, nėra svarbiausia. Mokytojo darbas – pasakyti, o galvokit jūs. Bet kantrybės reikėtų daugiau. Nors iš tikrųjų Dievas buvo geras tais sunkiais gyvenimo momentais, kai šeimoje arba darbe buvo problemų – sugebėdavau rasti savyje jėgų iškentėti. Bet kasdienybėje – ne. Mane nervina žmonių tingėjimas, lėtumas. Totaliai, skandalingai nenoriu, pavyzdžiui, susitvarkyti su nuosavais pinigais. Kiek turiu, tiek išleidžiu. Norisi vaikams padėti, kitus ir save pamaloninti. Tad visada randu ekonomisto vertą pateisinimą. Kad ir dėl rytinės košės kavinukėje: ekonomikai yra geriau, kai skatinamas vartojimas, žmonės turi darbo.