Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje. Mano Palanga labiau tokia, kaip viršutinėje nuotraukoje: tada man buvo treji.

Užaugau aš ant Ronžės (nežinau kodėl tą vardą panaikino…) kranto. Tais laikais  Palanga buvo ideali vieta vaikui augti — nedidelė, jauki, o pakėlus akis visada matydavai galybę žvaigždžių. Prisimenu pirmąsias pamokas (mėgau ir mėgstu mokytis), šaltus rytus Bažnyčioje, lotyniškas mišias, kurios buvo šiurpiai paslaptingos.  Tiesa, nekenčiau jūros ir ypač smėlio, tad bet koks vojažas į pliažą man buvo kančia. Jei kas būtų leidęs, būčiau darius vieną — skaičiusi knygas. Tačiau teta Stasytė, kuri man buvo labai artima ir kurią mylėjau be galo, sakydavo: “Eik dirbti, iš skaitymo duonos nevaldysi“. Kaip ji klydo.. .

Kai buvau maža, Palanga irgi buvo nedidelė. Daugiau žmonių atvažiuodavo tik liepą-rugpjūtį, o po Šv. Roko atlaidų vėl gyvendavome tykiai ramiai. Dabar jau nežinau, ar tai vaiko akys taip rodė, bet kiek prisimenu atšalus viską nuklodavo sniegas, ir ilgai tęsdavosi žiema su Kalėdomis ir labai man vaiko akimis baisiomis Užgavėnėmis. Tų tai tikrai bijojau, ir kai pasibelsdavo persirengėliai į duris, „pasikavodavau“ už kopūstų statinės virtuvėje po stalu. Tad gerai matydavau šokančių persirengėlių kojas, o baisūs velnių ir vestuvininkų veidai ne taip gąsdindavo.

Mama dirbo vaistinėje, tad ir dabar Palanga man vis dar kvepia sodriais įvairių vaistų aromatais. Viskas buvo gerai anoje Palangoje, tik va pliažas tai buvo tikra vaikų kankinimo vieta, kur nori nenori reikėdavo žingsniuoti ir gaišti laiką, kuri galėtum skirti rimtiems darbams — knygelėms ir Ronžės pakrančių tyrimams.

Vaikystėje Ronžėje gyveno vėžiai. Jie matyt išėjo kartu su mano vaikystės upelio pavadinimu. Tada ją visi vadino Ronže, tad aš kito vardo ir žinot nenoriu. Bet Ronžė buvo labai slėpinga vieta, kur eiti drausdavo, tad kojytės pačios nešė. Su broliu ir keliais tos pačios tuometinės Pionierių gatvės draugais konservų dėžutėje ant lauželio virdavome kilbukus, kurių ten sočiai plaukiojo. Gimtosios gatvės pabaigoje, kur dabar gan baisus betoninis tiltelis styro, tada du krantus jungė romantiškas medinis tiltelis, o šalia driekėsi didelė pieva. Ten slėpdavausi ir skaitydavau.

—————

Autoritetai visada labai paslaptingas dalykas, bet kartą baigiant mokyklą rašėme rašinį tokia nuvalkiota mėgstamiausio herojaus tema, ir aš pasirinkau Don Kichotą. Manau pataikiau — iliuzijų pasaulyje gyvenančio idealisto samplaika su tvirtai  ant žemės stovinčiu kaimiečiu. Čia matyt apie mane.

Buvau sunki paauglė savo tėvams, kurie žinojo, kaip turiu gyventi. Aš irgi žinojau, bet mūsų pažiūros nesutapo. Kartą klasės auklėtojas malonia Hanso pravarde man pasakė: „Tokia arogantiška, pamatysi, kaip bus sunku gyventi“. Skirtingai nuo Don Kichoto šita įžvalga nepasitvirtino. Man gyventi įdomu ir lengva: bendrauju su tikrai įdomiais žmonėmis, dirbu savo svajonių darbą (visada norėjau būti mokytoja, nors tėvai manė, kad tai nerimta), turiu daržą kaime ir obelų po kuriomis galima skaityti. Ir daug gerų knygų. Manau, kad tai tam tikra rojaus žemėje atmaina.

————————–

Studijos. Buvo 1976-ieji. Neįstojau į mediciną, nuėjau į laisvą ekonomikos studijų vietą. Po metų aiškiai supratau, kad mokslas klampiu ir daugelio nemėgstamu vardu politinė ekonomija yra be galo įdomus — sudėtingas, neaiškus ir kažkaip gerai koreliuoja su donkichotizmu. Kadangi pirmame kurse buvau absoliuti pirmūnė, tai išsiuntė studijuoti į Maskvą, ir tai buvo didžiausia mano gyvenimo dovana. Šiaip esu ne ekonomistė, o politekonomė. Ekonomistai domisi efektyvumu, didesniais pelnais ir suvestomis biudžeto eilutėmis. Na o politekonomai  žiūri, ar sistema, kurioje suvestos biudžeto eilutės, tvari, ar galima joje išgyventi ir kas moka už padengtas skolas.

Maskvoje gyvenau už Maskvos universiteto  sienų, tad tai nebuvo tuometinė Rusija tikru jos pavidalu.. Turėjau daugybę puikių dėstytojų, labai daug knygų ir labai rimtą studijų (tikra to žodžio prasme) aplinką. Tai buvo labai drąsi aplinka: vienas mano dėstytojų Aleksejus Michailovičius Jemeljanovas, skaitęs puikias paskaitas apie tokį liūdnoką dalyką kaip žemės ūkio ekonomiką, kartą buvo palydėtas mūsų aplodismentų. Jis šyptelėjo ir pasakė: „Ko plojate? Plosite, kai bus bulvių, o bulvių bus, kai nebus tarybų valdžios“ Tada buvo 1981 metais. Beje, po keleto metų šis profesorius buvo išrinktas Aukščiausiojo Tarybos deputatu ir dirbo Tarpregioninėje deputatų grupėje, kuriai priklausė ir Lietuvos deleguoti Sąjūdžio žmonės. Jis pirmasis pareikalavo panaikinti vadovaujančios komunistų partijų vaidmens nuostatą tada veikusioje konstitucijoje.

Maskvos universitetas yra didžioji mano gyvenimo meilė, išmokiusi mane galvoti ne bukais ideologiniais štampais trafaretais, o ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl išties nėra tų bulvių, ir ką reikėtų daryti, kad jos atsirastų. Kai 1982 metais grįžau į Lietuvą buvo labai nyku — dauguma kartojo pseudomarksistinius užkeikimus. Užkliuvo tada ir tėvas politkalinys, ir lytis, ir kažkoks ne toks charakteris… Nors džiaugiuosi, kad neturėjau daug veidų: tai, ką kalbu į akis, visada sakau ir už akių. Gal su manimi sunku, bet bent jau slėpynių nereikia žaisti.

Buvo ir dar vienos studijos… Neseniai išpildžiau vaikystės svajonę ir tapau religijos mokslų magistre. Nors religijotyra buvo mano svajonių profesija nuo vaikystės, deja, tada nebuvo realu jos įgyti. Kai užauginau vaikus ir supratau, kad turiu laiko ir galimybių, reikia padaryti ir tai. Tai dar vienas absoliučiai idealus gyvenimo tarpsnis. Klausydavau išplėtusi akis savo dėstytojų (kai kurie gerokai jaunesni už mane) ir kasdien jaučiausi apdovanota. Religijos filosofija, kurią dėstė profesorė Rita Šerpytytė, religinis Nerijaus Milerio kinas ar slaptas Buberio pasaulis Tomo Sodeikos kalbose yra dar vienas rojaus gabalėlis, kurį gali turėti čia ir dabar. Man labai įdomu, kaip žmonių vertybės ir religijos sukuria civilizacijas ir valstybes, mėgstu apie tai galvoti ir pasakoti.

—————-

Kartą manęs žurnalistė paklausė, ar išmintingas, sąžiningas, nuoširdžiai tikintis žmogus, atėjęs į politiką su gerais ketinimais… gali išlikti Žmogumi?

Atsakau kategoriškai — jei tas žmogus toks (norėčiau būti tokia…), tai be abejonės jis liks savimi. Tiesiog dabar labai dažnai matome tuos, kurie tik viešumoje ir per maldos pusryčius tikintys, o gyvenime juos valdo partijų prioritetai, noras būti geriems, konformizmas, galiausiai prastas išsilavinimas. Štai viena Seimo pirmininkė rauda dėl šeimos modelio, bet pasiūlius jai visame pasaulyje įprastą paramos šeimai modelį, kai iš dirbančių tėvų apmokestinamų pajamų atimami pinigai už kiekvieną vaiką, ji pasibaisi, kad tai sugriaus esą jau nusistovėjusį Lietuvoje modelį.  Jai nesvarbu, kad jos modelis neveikia, jai nesvarbu, kad vaikai Lietuvoje pakliūva į skurdžiausių skaičių, jai „vienodai rodo“, kad net už vidutines pajamas šeima auginanti 2 vaikus gali stokoti svarbiausių dalykų, jai svarbu neveikiantis modelis. Nors ne kas kita, o ji pati yra balsavusi už lengvatą kompiuteriams įsigyti. Vaikas jai menkiau, kaip kompiuteris. Turint tik gerus ketinimus ir menkus gebėjimus suvokti savo veiksmų padarinius telieka viešos maldos ir tikėjimo bei vilties šūkiai. Bet tai tėra šūkiai, neturintys jokio realaus santykio su tikėjimu bei krikščionybės logika. Koks bebūtų geras katalikas, jis gali dirbti tik tą darbą, kurį išmano. Priešingu atveju jis skriaudžia savo bendruomenę ir visuomenę. Lietuvos politiniai  katalikai girdi save, bet sunkiai suvokia, ką juos įpareigoja, pavyzdžiui, Benedikto XVI enciklika „Caritas in Vertite“.

—————–

Ekonomika domiuosi tik tiek, kiek  tai yra politinė ekonomija arba ekonominių idėjų sklaida. Nesidomiu idėjomis, kaip praturtėti, nes sunkiai įsivaizduoju, kas gali būti nuobodžiau (apie tai parašiau dvi storas knygas ir visiškai išsėmiau šitą gyvenimo dalį, nors dabar vėl rašysiu apie tai knygą, deja). Kai netyčia turiu kokių nereikalingų pinigų brangiame restorane valgau keturių grūdų košę, užsigerdama imbierine arbata. Arba nusiperku kokią keistoką knygą.

Labiau už viską pasaulyje mėgstu šilumą ir skaityti, tad manyčiau geriausia skaityti šiltą vasaros dieną po obelimi arba prie krosnies vakare, kai už lango speigas. Mėgstu pasakoti savo mokiniams visokias istorijas ir kas būtų, jeigu būtų… Kartais jie klausosi.

————–

Laisvė galvoti ir būti ten ir taip, kaip noriu, yra brangiausia.. Labiau už viską nemėgstu gerai apsirėdžiusių personų, kurios laaabai išmano etiketą, bet nėra girdėję žodžio etika. Kovoju su abejingaisiais, nes tik dėka jų klesti visokie stalinai ir hitleriai.

————

Paneigiu vieną Vikipedijoje ir kitur nuolat platinamą melą. Niekada nebuvau liberalų demokratų partijos narė.. Buvau vienai dienai ten įstojusi, apie ką viešai deklaravau ir tai galima perskaityti laikraščiuose, jei kas nori pasitikrinti. O padariau tokį gestą, nes manau kad negalima niekinti tautos nuimant jos išrinktą prezidentą, nors Rolandas Paksas, mano galva, visada buvo ir yra fantastiškai silpnas žmogus ir politikas.