2015 balandžio 12 d.

Operą myliu (žodis mėgstu būtų per silpnas) jau 46 metus. Kai dešimtmetę mane senelis (ilgus metus dirbęs Utenos vargonininku)  pirmą kart nusivedė į Operos ir baleto teatrą Basanavičiaus gatvėje, supratau, kad va ten yra tai, dėl ko verta gyventi. Tai meilė operai taip niekada ir nebeužgeso.

J.Massenet „Verteris“ toje meilės operai istorijoje išskirtinis. Mačiau tikrai ne mažiau, kaip 50 kartų. Tiesa, savo kompiuterio ir televizoriaus ekrane ir dainavo Jonas Kaufmann‘as bei Sophie Koch. Prieš metus tą pačią porą mačiau ir per Metropolitan operos spektaklio transliaciją kine.
Ilgai galvojau, ar eiti paklausyti „Verterio“, kurį pastatė Vilniaus City Opera. Prisipažinsiu, nemėgstu „škurlinių“ operų. Kai klausausi bohemiečių režisierės ar gatvėje matau jų operų reklamas, tai visada sužinau, kas suknutes siuvo (visada tas pats režisierės draugelis) ir bemaž niekada (išskyrus keletą atvejų), kas tas suknutes dėvės. Man asmeniškai įdomi opera, taigi pirmiausia žmonės, kurie kurs vaidmenis. Jau kažkaip tos Juozuko suknutės/drapanėlės ir visoki barškaliukai ir kitokie infantilūs niekai man neįdomu. Nemaloniai nuteikė ir tai, kad ir šį sykį bent du kartus skaičiaus apie rūbelius (ir vėl Juozukas). Pradžioje Delfis išsamiai paanalizavo, anot jo, seksualius pilkus meilės apdarus, kurie neturi būti rožiniai. Vėliau ir vėl sužinojome, jog vaikai spektaklyje atliekantys Šarlotės brolių ir seserų vaidmenis, anksčiau „nė nenutuokė, kad scenoje puošis J. Statkevičiaus kostiumais“. Ne operoje dainuos, o va apsirėdys. Nes šiaip basi nuogi laksto.
Žinoma, tokia reklama operai mažų mažiausia apgailėtina, bet ką dėl meilės nepadarysi. Susikaupiau ir apsilankiau paskutiniame spektaklyje.
Pradėsiu nuo mažiausia reikšmingo, bet šiuo kart malonaus netikėtumo. Rūbai, priešingai nei anksčiau matytuose pirmuose šios trupės spektakliuose, buvo neblogi.  Šįsyk J. Statkevičius kažkaip sugebėjo suvokti, kad ne jis pasaulio centras, ir pasidomėjo herojais. Slinktis nuo pilkų tonų, palaipsniui  įvedant juodą spalvą, kol galiausiai baigiamosiose scenose herojai pasirodo apsirengę tik juodai,  buvo ir skoninga, ir logiška, ir įtikinanti.
Nebuvo kažkokių specialių defilė, kur begalinis neaiškių veikėjų paradas demonstruoja, kiek šį kart prikarpė Juozuko siuvėjos. Kaip, pasirodo, gerai, kai pastatymas nėra pernelyg gerai finansuojamas.
Ir dabar prie esmės.
Opera buvo puiki. Labai gerai subalansuota meilės ir pareigos santykio tema.  Edgaras Montvidas, nors priešingai, nei mano mylimas Kaufmann‘as, gerokai lyriškesnis, nuosekliai plėtojo partiją ir tiksliai parodė herojaus kelią nuo įsimylėjusio naivaus vaikinuko iki tragiško mylinčio vyro, sutinkančio su mylimosios pasirinkimu likti ištikimai pareigai. Intonuota tiksliai. Partija atlikta puikiai. Niekur neperžengta ta labai plona linija, kuri meną skiria nuo primityvaus jausmų vaidinimo. Jausmai nebuvo vaidinami. Jie buvo. Ir ji nebuvo banalūs.
Nesuprantu prieš kelis metus Lietuvoje atsiradusios mados po kiekvieno koncerto ploti atsistojus. Bet čia buvo tas atvejis, kai tikrai atlikėjas užsitarnavo stovinčios publikos aplodismentų.
Montvydo partnerė, atlikusi Šarlotės vaidmenį — kaip rašyta, iš Naujosios Zelandijos kilusi Wendy Dawn Thompson, — man netgi buvo artimesnė ir mielesnė, negu Metropoliten operoje tą partiją atliekanti S. Koch. Dar vienas ryškus, logiškas, puikiai atliktas vaidmuo.
Puikus pastatymas, aiškiai patvirtinantis, kad klasikos nereikia versti apgailėtinu surogatu jį kažkaip vulgariai sumoderninant. Mažiau visada yra daugiau.
Dėkui atlikėjams už neužmirštamą dieną.