Sesuo Luisa (kairėje) 2010 m. kalba per Translytinio susivokimo sesiją kunigams ir diakonams 2010. (nuotrauka Nathan Schneider).

Amerikos jėzuitų leidinyje šių metų vasario 25 dieną sesuo Luisa liudija savo patirtis (vertė Kazimieras Seibutis).

Esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims. Pateikiu kelias drąsiausių iš jų istorijas.

Courtney Sharp yra pirmoji translytė moteris, su kuria susidūriau. Susipažinau su ja dar 1999 metais, ir tuo tada esame draugės.

Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką. Ji ką tik perskaitė 2020 m. birželio dokumentą dėl translyčių asmenų, kurį parašė Sent Luiso arkivyskupas emeritas Robertas Carlsonas.

Savo pastabas ji pradėjo tokiais žodžiais: „Galvoju apie tai, kaip krikščionys gali supaprastintai žvelgti į dalykus ir greitai padaryti žalingų išvadų, kurios palaiko jų iš anksto nusistatytas sampratas.“

Tai, ką jis pasakė apie ją ir kitus translyčius asmenis, visiškai neatspindėjo to, kas ji yra. Kaip ir Sharp, mane šis pranešimas labai nuliūdino.

Tai, kas sakoma apie translyčius asmenis, man labai asmeniška, nes jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus jie formuoja mano tarnystę ir mano pačios gyvenimą Dieve.

Kai pradėjau patarnauti jiems, vos keli žmonės apskritai žinojo šį žodį. Per kelerius pastaruosius metus translyčiai asmenys tapo daug labiau matomi, bet iš maždaug 330 milijonų Amerikos gyventojų tik apie pusantro milijono yra translyčių, tad dauguma amerikiečių asmeniškai nepažįsta nė vieno translyčio asmens. 

Dėl to kyla daug sumaišties. Ką gi reiškia tas „translytis asmuo“ ir ką vadinamieji normalūs katalikai turėtų galvoti apie translyčius asmenis, gyvenančius tarp jų, ir kaip su jais turėtų bendrauti?

Arkivyskupas Carlsonas yra vienas iš keleto vyskupų, kuris savo vyskupijų tikintiems katalikams pateikia potvarkių dėl translyčių asmenų.

Savo raštą, kaip ir kiti vyskupai prieš jį, jis pradeda teiginiu, jog svarbu gerbti translyčius asmenis kaip Dievo vaikus, užjausti juos ir būti taktiškam jų atžvilgiu.

Bet išsyk po to paskelbiama pamatinė žinia, jog pats translyčių asmenų buvimas yra neįmanomas, nes Dievas nekuria translyčių žmonių.

Jie neva kenčią psichologinį sutrikimą, todėl mes turime švelniai ir pagarbiai padėti jiems suprasti, kad jie nėra tokie, kokie sakosi esantys.

Negana to, jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu, nes iškelia save aukščiau už Dievą ir, remdamiesi paviršutiniškais jausmais, savanaudiškais norais ar kokia nors „genderine ideologija“, mano galį pakeisti savo kūnus.

Kad ir kokie geri būtų vyskupų ketinimai, nerandu pakankamai griežtų žodžių išsakyti savo nepritarimą, nes juk neįmanoma skatinti pagarbos ir užjautos žmonėms ir tuo pat metu tvirtinti, kad jų nėra.

Sharp toliau sako, jog kai kurie žmonės: „tiki, jog gana pasižiūrėti į X ir Y chromosomas ir Pradžios knygos 1-ojo skyriaus 27-ąją eilutę („Dievas… sukūrė … vyrą ir moterį“, Pr 1,27), kad taptų aišku, ką Dievas numatė kiekvieno mūsų gyvenimui. Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Tai viskas, ką turime žinoti. Tai taip paprasta.“ Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jokio žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas iki tokio visiško binariškumo.

Teko ne vienus metus pažinoti translyčių asmenų ir prieš tai, kai jie pakeitė lytį, ir po jų pereinamojo laikotarpio. Praleidau tūkstančius valandų su jais — jų ir savo namuose, jų ir savo bažnyčioje, taip pat su jų šeimomis per gimtadienius ir laidotuves. Verkiau ir džiaugiausi kartu su jais.

Translyčiai žmonės kur kas akivaizdžiau nei dauguma mūsų suvokia tą tikrovę, jog mes, žmonės, esame sudėtingi, slėpiningi Dievo kūriniai iš kūno ir sielos, todėl labiausiai nori, kad ši tikrovė būtų gerbiama.

Jų pereinamasis laikotarpis — tai procesas, kurio metu augama į visybiškumą ir šventumą. Tai, ką jie patiria, yra klasikinis krikščioniškasis gyvenimo atsivertimas, atsimainymas Dieve. Tai, ko liudininke man daug kartų teko būti jų gyvenime, yra tai, ką katalikai vadina Velykų slėpiniu.

Daugumos mūsų vidinis jausmas to, kas esame ir kaip kiti mus suvokia, sutinka. Mes tą atitikimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir nė neįsivaizduojame, kad kitiems gali būti kitaip. 

Tačiau dalelei žmonių šeimos šis atitikimas yra sunkiai suvokiamas dėl priežasčių, kurių vis dar iki galo nesuprantame. Tiems, kurie nėra translyčiai, dažnai sunku suvokti gelmę kančios, kurią sukelia bandymas būti tokiu asmeniu, kokiu, kaip jie žino, jie nėra. Tai dažnai sukelia depresiją, izoliaciją ir savidestrukcinį elgesį.

Dawn Wright išgyveno pereinamąjį laikotarpį prieš daugelį metų ir šiuo metu gyvena Floridoje. Ji yra Vakarų gubernatorių universiteto verslo analitikos dėstytoja. 1999-aisias, kai susipažinau su ja, jai buvo 54-eri ir ji vis dar desperatiškai stengėsi kovoti su faktu, kad yra translytė. 

Ji keliskart bandė žudytis ir jautėsi labai nestabiliai. Nesyk jai išsprūdo skausmingas prisipažinimas: „Aš neprašiau šių jausmų. Jie tiesiog yra manyje. Ištisus dešimtmečius kasdien meldžiau, kad norėčiau būti vyru, bet šios maldos man nepadėjo.“ 

Wright, kaip ir tūkstančiai kitų, dėjo milžiniškas pastangas stengdamasi būti tuo asmeniu, kuriuo visi ją laikė. Jai tai nepavyko, lygiai kaip tai nepavyksta jokiam kitam translyčiam asmeniui.

Po daugelio bandymų metų, daugiau nebeišgalėdami dėtis tuo, kuo jie nėra, translyčiai asmenys įžengia į antrąją transformacijos proceso stadiją. Jie priima itin rizikingą ir drąsų sprendimą gyventi pagal tiesą, o ne pagal melą. 

Galiausiai jie prisipažįsta patys sau, jog nebegali apsimetinėti ir bandyti būti tuo, kuo jie nėra. Toks pripažinimas ateina tik po to sunkaus savęs pažinimo darbo per terapiją ir po ilgų maldų. 

Tada pamažu ir atsargiai jie pradeda priimti gyvenimą keičiančius sprendimus, kad pagaliau galėtų gyventi pagal autentišką savastį. Daugelis jų praranda šeimą, netenka darbo, draugų, tikinčiųjų bendruomenės ar net visų šių dalykų iš karto! Kiek iš mūsų esame sumokėję tokią kainą, kad gyventume vientisai?

Sara Buechner yra koncertuojanti pianistė, pelniusi keletą tarptautinių apdovanojimų. Pažįstu ją jau keturiolika metų. Šiuo metu ji dirba Templo universitete Filadelfijoje.

Buechner darė tarptautinę karjerą, tačiau iš jos liko šipuliai, kai ji pradėjo perėjimo laikotarpį. Tai buvo dveji su puse metų neįtikėtinų praradimų. Kaip sako ji pati: „Bet mano kūne tvyrojo visiška ramybė, nes ši vidinė kelionė buvo neatsiejama nuo manęs, ir į ją aš leidausi ne viena, o su Dievu.“

Pamažu, po dar ne vienus metus trunkančio laikotarpio, kai jie eina per skausmingas ir sudėtingas asmeninio bei viešo perėjimo laikotarpio stadijas, kurios kiekvienam yra unikalios, neapykantą sau pakeičia meilė sau. 

Jie atgauna pasitikėjimą savo pačių tikrovės suvokimu. Pagaliau jie pasiekia santarvę su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Ir su Dievu. Jie perėjo iš to, kas buvo kova su mirtimi, į tai, kas dabar gali teikti gyvybę. Tai ir yra Velykų slėpinio išgyvenimas.

Scotty Pignatella yra aviacijos ir kosmoso pramonėje dirbantis sistemų inžinierius, gyvenantis Tusono mieste Arizonoje. Didžiausia jo aistra — tai fotografija. Jį irgi pažįstu keturiolika metų. Pignatella man ne kartą yra sakęs, jog nuotraukos geriausiai pavyksta ne skaisčią dieną ar tamsią naktį, bet pereinamuoju metu, kai žaidžia brėkšmės ir sutemų šviesos. Jam patinka sakyti: „Aš esu sutemos. Esu Dievo kūrinys ir man duotas grožis pasaulyje, kurį gali matyti tik tie, kas pasirenka jį matyti.“

Ši šventa kelionė į gyvenimą su savo tikrąja savastimi Dieve ne visiems yra vienoda. Mes žmonės, o ne pagal vieną formelę išspausti sausainiai. Visgi galiu liudyti, jog translyčiai žmonės yra tie, kas jie sakosi esą. 

Žinau tai, nes kai kas nors iš mūsų gyvena pagal sąžinę ir tiesą, jaučiame Dievo esamybę. Patiriu Šventosios Dvasios dovanas translyčiuose asmenyse, kurie pretenduoja į savo tikrąją tapatybę Dieve. Matau juose ramybę, džiaugsmą, užuojautą, išmintį, meilę ir labai daug atlaidumo.

Šie žmonės yra Kristaus kūno dalis, ir nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kristaus kūnu. Jie nėra tobuli. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Po pereinamojo laikotarpio jie kovoja su gyvenimo sunkumais taip pat, kaip kovojame kiekvienas iš mūsų, bet dabar šiuos sunkumus jie įveikia su savo nepažeistu vientisumu.

Translyčiai asmenys nėra apimti kliedesių ir nebando vaidinti Dievo. Jie nėra genderinės ideologijos aukos. Jie yra tie, kas jie sakosi esą. 

Visus šiuos ilgus metus mantra, kurią jiems skyriau, buvo tokia: „Tiesa visada veda mus pas Dievą ir niekada netolina nuo jo. Laikykite savo širdį ir gyvenimą arti Dievo, ir Dievas jums parodys tiesą. Tada sužinosite, kas esate ir kaip turite gyventi pagal šią tiesą.“