2016 sausio 28 d.

Vidutiniškai 4,5 proc. (procentu daugiau, nei prieš savaitę) žmonių, kurie tuo metu žiūrėjo televizorių, matė visą mūsų laidą nuo pradžios iki pabaigos,   o vidutiniškai 10,6 (palyginus su 8,7 proc. prieš savaitę) pažiūrėjo bent dalį laidos. Laidos pabaigoje mus žiūrėjo ne tik gerokai daugiau žiūrovų, nei TV3 „Svogūnų Lietuvą“, ir tik vos mažiau, nei LNK „Su cinkeliu“.

TV laidų ciklo „Išgyvenk, jei gali“ prasmė labai paprasta: pakviesti ir dalyvius, ir žiūrovus pamatyti kitų žmonių gyvenimą. Ir bent iš dalies — kad ir trumpai — jį pagyventi.

Galite paklausti, o kam to reikia? Mano atsakymas paprastas: tikroji kiekvieno žmogaus esmė atsiskleidžia jo santykyje su kitais. Ilgus metus auklėti labai pigaus ekonomizmo dvasia (vyresni žmonės — sovietinio materializmo, jaunesni — tokio pat dvasiškai pigaus neoliberalizmo) pamirštame, kad esame ne vien daiktai, kuriuos vartojame, ne kokia „darbo jėga“, bet pirmiausia žmonės, kurie atsiskleidžia duodami.

Ne tai tave apibrėžia, ką turi, o tai, ko atsisakai, kuo daliniesi: tūkstantmečių tiesa, kurios kiekvienam iš mūsų reikia mokytis kasdien.

Pastarąsias dvi savaites rodytos laidos, kurių herojai buvo septynių vaikų mama, našlė Laimutė Jankauskienė ir oreivis, muzikantas, laidų vedėjas Giedrius Leškevičius, laidos misiją atskleidė ypatingai tiksliai. Vieni giliausių žodžių, kuriuos teko girdėti, nuskambėjo iš jaunojo vyro lūpų: „Bet, bliamba, koks trapus gyvenimas: vieną dieną turi viską, o kitą — gali neturėti nieko“. Lenkiuosi ir jo žodžiams, ir ašaroms.

Mano vaidmuo laidoje nors ir matomas, bet kuklus. Laidą ruošia didelė grupė profesionalių jaunų žmonių — prodiuserė, režisierius, scenaristė, garso ir vaizdo operatoriai, montažo profesionalai. Man tereikia pakomentuoti vienus ar kitus herojų veiksmus. Nesu visažinė ir, tikriausiai, atsakymai į man užduodamus klausimus gali būti labai skirtingi. Vis dėlto šioje laidoje labai noriu priminti vieną ekonomikos tiesą, kurią ilgus metus ir sovietai, ir, deja, modernios Lietuvos kūrėjai bando išvalyti iš mūsų sąmonės: stiprūs esame tada, kai matome vienas kitą ir vienas kitą paremiame. Ir ne vien per mokamus mokesčius, bet tiesiog būdami kartu savo bendruomenėje, kartu ieškodami išeičių, kai užklumpa bėdos, kartu dirbdami ir kartu… taupydami.

Taip, bendrai pirkdami malkas, laiku, tad gerokai iki žiemos speigų, jas ruošdami Ir jomis pasidalindami ir laidos herojai, ir jų kaimynai galėtų pasigirti ir šiltesniu būstu, ir draugyste, ir sutaupytais pinigais. Kita vertus, bendras darbas, gal nedidelio kooperatyvo steigimas, suteiktų galimybę namuose muštą sviestą, paruoštą grietinę, varškę parduoti ir taip gauti papildomų pajamų.

Po kiekvienos laidos gaunu laiškų, kuriuose pateikiate pasiūlymų, siūlote padėti. Vis tik geriausia parama yra protingi patarimai, kuriais galite dalintis. Štai šį sykį tokį pasiūlymą atsiuntė ponas Saveras. Jis rašo, kad kūrenant krosnį kaime reikia įmesti 3-4 pliauskas ir papildomai įdėti pjuvenų, kurios atsiranda malkas pjaustant. Tada, sako ponas Saveras, „visai kitas karštis“ . Ir net priduria, kad turi vienkiemį, tad „galec priglaust žmones, norinčius iš žemes ūkio verstis ar pragyvent…“.

Toliau matote nuorodas į abiejų laidų įrašus.

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/isgyvenk-jei-gali/ziurek-isgyvenk-jei-gali-28

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/isgyvenk-jei-gali/ziurek-isgyvenk-jei-gali-27