MENIU

Komentarai (0) #išsaugokgalvą, Be kategorijos, Kas esu ir kuo tikiu

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių

Tiems, kas supranta rusiškai. Nors, beje, šito neužtenka. Išgirsti, ką kalbu, gali tik tas, kuris atviras kitam, o svarbiausia sau. 

Rusas Oleg Šurajev tikrai šito teksto nesuvoks.  

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių. Tai tik vienas sakinys iš interviu, kuris sudėliotas pernai gruodžio pabaigoje mano namuose šalia nedidelės, bet tikros eglutės. Jis nėra svarbiausias, bet keli klausę kažkodėl paminėjo šią,  iš esmės labai banalią mintį. Gal kad malonu ją pamiršti? 

Išauginti smegenis gi nepalyginamai sunkiau, nei tapti turtingu. Prisimenat tą kupranugarį iš Evangelijos?  

Niekada neskirčiau žmonių į vyrus ir moteris, į jaunus ir senus, į turtingus ir vargšus arba kokius nors svarbius ir ne tokius svarbius. Man įdomūs visi, kurie suvokia savo ribas ir augina tas savo smegenis — skaito ir bando suvokti, ką skaito, klauso geros muzikos, atjaučia tuos, kurie tikrai kenčia ir moka juos atpažinti. 

Visokie paprasti žmonės man atgrasūs jau vien todėl, kad labai arogantiškai sau priskiria kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, nors bemaž visad anapus to deklaruojamo paprastumo tūno elementari tinginystė. Paskutinis suolas mokykloje ir nepadaryti namų darbai, kurie taip ir velkasi per visą jų gyvenimą. Ypač komiškai tokie paprasti žmonės atrodo tada, kai aptenka pinigais. 

Ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę. Niekada. Nėra blogų ir gerų tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Ir baisi nuodėmė pulti žmogų vien už tai, kokia jo tautybė. 

Mano tėvelį ir senelius su vaikais į lagerius ir tremtį išvežė lietuviai. Įdavė lietuvis partizanas (nesmerkiu, visiems kankinamiems atleistina, jeigu neįveikia jie tos galgotos). 

Mano broliuką į psichiatrines už maištus prieš tarybų valdžią anais laikais kišo daktarai lietuviai. Ir daktarai lietuviai (dalis dar gyvi) tuos paauglius maištininkus, visiškai sveikus,  šėrė baisiais vaistais. Atėjus Nepriklausomybei anie „daktarai“ lietuviai net nerado savyje žmogiškumo atsiprašyti.

Maskvos universitete mane už netarybinę, taigi liaudies priešų, šeimą skundė lietuviai. Rašė raštus ir laukė, kol, būsiu išmesta. O garbingi rusai gelbėjo. 

Daugybė rusų buvo geri draugai, padėjo sunkią valandą, daugybės rusų rašytojų kūriniai man labai artimi ir juose atsiverianti žmogiškos egzistencijos kančia ir prasmė padeda išlikti gyvenime. Ir visada, kada sunku iki tiek, kad oro trūksta, žinau, kad  Rachmaninovo 2-ojo Koncerto fortepijonui 2-oji dalis nuplaus skausmą ir ašaras. 

Banditai užgrobę postus Rusijoje, nėra visa rusų tauta. Kaip ir žydus šaudę lietuviai nėra visa mano tauta. Nors už anuos lietuvius žydšaudžius man labai labai gėda ir skaudu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *