2015 balandžio 17 d.

Va toks laiškas. Labai tipiškas. Tad vertas platesnio konteksto. Ir platesnio atsakymo.

Man rašo:

Matot, Aušra aš irgi už tai, kad darbuotojai gautų padorų atlyginimą ir būtų apsaugoti, bet dabartinė atleidimo tvarka, (kompensacija už 3-6 mėn., išankstinis pranešimas, man niekaip neleidžia to pasiekti). Smulkus darbdavys dabar yra tapęs darbuotojo įkaitu. Jūs teoretikė, aš jums papasakosiu mažumėlę praktikos. Esam smulki reklamos gamybos įmonėlė, dirba apie 15 darbuotojų plius pats savininkas, gamybos vadas ir projektuotojas. Taigi papasakosiu jums apie tuos 15 darbuotojų. Mūsų darbo specifika yra tokia, kad projektus vykdom metų bėgyje labai netolygiai. Gaunam užsakymą, dažniausiai, užsakovas nori, kad jis būtų padarytas jau „vakar“. Lavina darbų būna metų gale ir pradžioje, taip jau eilę metų. Yra 15 žmonių, bet kvalifikacija, beveik visų „pagalbiniai“. Mums tikrai užtektų, kokių 7, bet gerų, atsakingų savo darbo specialistų visus metus ir jei prireiktų, trumpam keletą „pagalbinių“. Pasakysiu, kodėl mes neturim tų specialistų. Kai yra darbų, „pluša“ išsijuosę visi 15. Rezultatas vos spėjam, kokybė vidutinė, dažnai taisom perdarom, gadinam medžiagas, įrankius ir laiką… atlyginimai pagal išdirbį, išibarstymo intervalas didelis 1500-3000 Lt.. geram darbuotojui norėtum mokėti dar daugiau, bet pinigus „suvalgo“ tas prastesnis, plius broko taisymas. Prasideda sunkmetis 4-6 mėn darbai smulkūs, pakaktų 4-5 gerų darbuotojų nieks nepersidirbtų ir visi paatostogautų. Jei galėčiau, atleisčiau 8 blogiausius, likusiems santykinai geresniems išlaikyčiau tą patį atlyginimą 3000Lt, bet atleisti juos per brangu (nes jie visi kainuotų 6 mėn. išeitinių, plius pranešti, net nespėjau) ir atlyginimai mažėja visiems. geriems iki 1700, prastiems – minimumas. Geriausi išeina patys, nes jiems netinka atlyginimas, o, įmonėja lieka apie 8-9 „pagalbiniai. Ir taip eilę metų, ratas užsidarė. Todėl aš esu už greitą ir nebrangų darbuotojų atleidimą. Tai leistų, per keletą metų suburti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos motyvuotų darbuotojų komandą ir žmonės gautų didesnius atlyginimus, nei dabar gauna. Taigi, kol kas tokios realijos. Beje, gero darbuotojo neteko atleisti, nes, kaip bebūtų gaila, visi geri išėjo savo noru. Atleisti teko keletą už pravaikštas ir išgėrinėjimą, bet jų nebuvo gaila. Sutinku, kad didelėse įmonėse, kur dirba sistema, o ne žmogus yra kitaip, bet masėje smulkių įmonėlių greitas ir nebrangus darbuotojų atleidimas pagerintų situaciją.

Truputėlį išsiplėčiau su savo „opusėliu“, bet norėjau išaiškinti, kad suprastumėte problemą…

Atsakau:

Kaip suprantu, žodis teoretikė reiškia žmogų, kuris pagal apibrėžimą kvailas ir gyvenimo nematęs. Ar kaip? Jūs čia, nepykit, dėstot totalias banalybes. Ir aš jas puikiai žinau. Ir NIEKADA nesakiau, kad jūs neturite teisės neturėti galimybės juos atleisti. Puiku būtų, jeigu vos netekęs užsakymų, gautumėte tokią teisę.

Vis dėlto paklausiu kaip PRAKTIKO (juk tai reiškia protingą žmogų, ar ne?): o kaip jūs manote, ką darydavo sveiko proto ūkininkas lapkritį? Tikrai liepdavo  savo arkliukams išeiti į laukus ir grįžti balandį? Ar vis dėlto juos šerdavo iki vėl ateis sėja? Taigi, kažkur tie tamstai laikinai nereikalingi žmonės turi būti ir turi išgyventi. Variantų keletas: pats kažkaip sugebate geruosius ir sumažėjus darbo krūviui išlaikyti (kiti darbai, sutarimai dėl mažesnio atlygio, etc.) arba gaunate teisę juos atleisti ir už tą teisę mokate mokesčius į Nedarbo draudimo fondus. Tarkime, danai turi vadinamąją flexsecurity : flexibility (lankstumas)  and security (saugumas). Tiesa, yra dar trečias elementas  — aktyvi darbo rinkos politika.

Ir tai reiškia, kad

• Samdos ir atleidimo taisyklės labai lanksčios; kasmet apie 25 proc. danų keičia savo darbo vietą, darbdavys gali atleisti darbuotoją bet kurią dieną, kai nemato darbo;
• Darbdavių mokami mokesčiai yra gana solidūs (pabrėžiu — darbdavių) ir jie garantuoja, kad darbo netekęs darbuotojas gali tikėti solidžių nedarbo išmokų (minimalios algos atveju iki iki 90 proc. buvusio darbo užmokesčio)
• Valstybė net 1,5 proc. BVP skiria aktyviai darbo rinkos politikai — darbuotojų perkvalifikavimui, švietimui, naujoms darbo vietoms, etc.
• Ir vis tai pagimdė ilgametė ir labai tampri socialinė partnerystė, kai darbdavys į savo darbuotoją žiūri kaip SVEIKO proto ūkininkas, kuris suvokia, jog ir žiemą arkliukas ėda ir laukuose šalti negali. Ir ne tik arkliukas; kumeliukai irgi. Beje, apie 75 proc. danų dalyvauja kolektyvinėse sutartyse.

Griežta samda ir sudėtingas atleidimas yra mokestis už labai mažus VERSLO mokesčius (savo darbuotojų mokesčių nelaikykite savo mokesčiais, beje… ). Pagal mokesčių dydį danų verslininkai vieni sunkiausiai gyvenančių verslininkų pasaulyje. Bet jie, nors nepatenkinti, suvokia už ką moka.  Ir investicijų ta Danija labai turtinga. Ir, kas svarbiausia, klientų ten verslas daug turi.

Viskas turi kainą. Pirmas ir vienintelis ekonomikos dėsnis. Nemokamų pietų nebūna. Jums rinktis: maži mokesčiai ir griežta samda, didelės išeitinės išmokos, etc. Dideli mokesčiai, garantuojantys dideles nedarbo išmokas, ir jokių problemų su atleidimais bei samda.

Beje. Jei šalis sveiko proto, ji gerbia teoretikus. Nes jie paaiškina, kur glūdi problemos. Va jūs net nesugebėjote suvokti, kad žiemą arklius  irgi šeria (įvairiais būdais) . Reikėjo teoretiko, kad tai primintų. Beje, kai blogai šeri ir perki paliegusius gyvūnėlius, nesitikėk gero derliaus.

Teoretiko pastaba, patvirtinta ilgų amžių praktikos.