2013 metų balandžio 8 dieną pasaulis neteko vienos didžiausių savo XX amžiaus dukterų, kurią vieni beatodairiškai mylėjo, matydami joje įkvėpimo švyturį, kiti — lygiai taip aistringai nekentė. Jau vien tas faktas, suskaldęs ne tik britus, bet visą žmoniją (abejingų neliko niekur…) yra išskirtinės asmenybės bruožas. Ir tikrai ši bakalėjininko-paštininko — ironiška, nors plačiai aiškinama, kad ji užaugo smulkaus verslininko  šeimoje, jos tėvelis lygiai tiek pat buvo ir valstybės tarnautojas, o jo parduotuvėlė buvo ir miestelio valstybės pašto skyrius — dukra su visada ką tik „sufrizuota“ galva ir rankinuku rankose sukūrė pasaulį, kuriame vis dar (dabar ir mes) gyvename.

Nesu „geležinių ledžių“ gerbėja, bet ši Geležinė ledi mano galvoje visada buvo išskirtinė. Septintą –aštuntą dešimtmetį pasirodęs ir palaipsniui įtaką stiprinęs monetarizmas ir Miltono Friedmano idėjos (kurios suformavo Margaret Thatcher ekonominių pažiūrų pamatą) Sovietų sąjungoje buvo tabu. Vis tik Maskvos universiteto sienose pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ta draudimų sistema jau neveikė, buvo aptariamos pagrindinės idėjos, M. Friedmano straipsniai skaitomi ir nagrinėjami. Tos diskusijos — viešos ir „virtuvinės“ — dar labiau sustiprėjo, kai M. Thatcher įsitvirtino Britanijos ministrės pirmininkės kėdėje (ji vadovavo kabinetui nuo 1979 iki 1990 metų), o JAV prezidentu 1981 metais tapo R. Reaganas.  Šių žmonių, inspiruotų M. Friedmano idėjų, pastangomis keitėsi pasaulis, ir viltis, kad tas pasaulis neša laisvę, buvo įkvepianti. Galiu drąsiai pasakyti, kad visa ta mano kartos dalis, kuriai patiko mąstyti apie pasaulio tvarką ir netvarką, užaugome pavergti elegantiškos M. Friedmano ironijos, energingai džiugios R. Reagano  retorikos ir naikinančio M. Thatcher sarkazmo. Meilė buvo jaunatviškai nekalta ir labai aistringa… Tikros meilės nesibaigia, taigi ir dabar, kai jau visi šie žmonės išėjo (Reaganas — 2004 metais,  Friedmanas — 2006 metais) aš juos lygiai taip aistringai myliu, ir jau prieš kelias širdyje džiugu, kai žinau, kad tuoj skaitysiu paskaitą, atrodytų, nuobodžia ir rimta tema: „Monetarizmas. Jo politiniai pavidalai“.

Vis tik po trisdešimties metų meilė, jei ji tikra, yra gerokai ramesnė ir gilesnė, tad ne tokia džiugi ir svaiginanti, o aistra apkartinta gyvenimo pamokų ir tiek savo, tiek meilės objekto trūkumų suvokimo. Tiesiog gyveni žmogus ir supranti, kad gyveni ne tiesai, o tik sielos ir proto klaidžiojimui jos ieškant ir niekada nerandant kelio pabaigos.

Šis mano tekstas (parašytas 2013 metų balandį) buvo mano paskutinis meilės ir gilios pagarbos M. Thatcher ženklas, kuris, tikiuosi, tiems, kurie norės, padės suprasti, ko troško, ką darė ir ko pasiekė ši moteris prieš trisdešimt metų apsukusi pasaulį. Žinoma, apsiribojau ekonomika.

__________

Labai mažai kas gali pasigirti, kad jo vardu būtų vadinama ištisa ekonominė politika. Thatcher tokios garbės nusipelnė. Ji pati 1986 metų kovą Konservatorių taryboje sakė, kad tetčerizmas —  tai liaudies kapitalizmas, kuris „vyrams ir moterims iš gatvės, suteikdamas nuosavybę, teikia galią ir leidžia eiti aukštai pakelta galva“. Apie kokią nuosavybę kalbėta?  Thatcher „liaudies kapitalizmas“ apėmė tris skirtingas nuosavybės revoliucijas: platesnę privačią būstų nuosavybę, platesnį dalyvavimą akcijų rinkoje ir verslininkystės ekonomiką, kuri remiasi didesne smulkaus verslo dalimi ir vadinamąja privačia praktika, darbu sau. Pirmoji, iš esmė nelabai sudėtinga socialinė revoliucija prasidėjo pirmosios Thatcher kadencijos metu, kitos dvi — antroji siauresnė, nei pradžioje tikėtas, ir esminė bei viską pakeitusi trečioji — jau jos valdymo antroje pusėje. O dabar iš eilės.

Savivaldybių būstų pardavimas juose gyvenantiems žmonėms prasidėjo iškart po to, kai 1979 metais konservatoriai laimėjo rinkimus ir Thatcher tapo šalies premjere. Iki 1983 metų buvo parduota pusė milijono savivaldybių būstų. Dėl savo išankstinio nusistatymo ir principų Thatcher buvo įsitikinusi, kad ta ar kita forma valstybei priklausantys būstai turėtų būti uždrausti. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad municipalinis gyvenamasis plotas kuria socializmo pamatus, gimdo vandalizmą, išlaikytinių dvasią bei nusikalstamumą. Savo atsiminimuose Thatcher yra minėjusi, kad valstybė privalo atsisakyti būstų ir jų valdymo „taip skubiai, kaip tik įmanoma“. Būdama kabineto vadovė, ji iš tiesų padarė visa, kas įmanoma, kad tokios valstybės turto rūšies būtų kiek įmanoma mažiau. Kita vertus, ji nuoširdžiai tokiu būdu manė nušausianti du zuikius vienu šūviu:  ir tauta bus savininkė, ir vyriausybės išlaidos sumažės.

Per vienuolika metų Thatcher kabinetas pardavė apie 1,5 mln. būstų, kurie šalies iždą papildė 28 mlrd. svarų. Privatizavimo mastas viršijo net tokių gigantų, kaip British Telecom ir British Gas   pardavimų apimtis kartu paėmus. Vis dėlto galutiniai rezultatai nebuvo vienareikšmiški.

Kai kurios šeimos, kurios, ypač proceso pabaigoje, susiviliojo pigiais kreditais, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje smogus ekonominei krizei ir padidėjus infliacijai pamatė, kad nepajėgia dengti kasmėnesinių mokėjimų. Kadangi tuo metu ir būstų kainos nukrito iki realesnio lygio, tai daugelis suvokė, kad gyvena namuose, kurių reali vertė mažesnė, nei jų būsto paskolos vertė. Per kitus penkerius metus romantiška svajonė apie nuosavybę daugeliui žmonių virto … atimtu būstu.

Kita vertus, aišku, kad geriausi savivaldybių namai atiteko ambicingiausiems, geriausiems nuomininkams, tuo tarpu būstai ne tokioje malonioje apsuptyje sutraukė problematiškas šeimas ir bedarbius. Galiausiai paaiškėjo, kad priešingai nei tikėtasi, socialiniai skirtumai paaštrėjo, ir išaugo dalis tų nuomininkų, kuriems reikėjo pašalpų.

Problema tapo ir tai, kad savivaldybės nebestatė naujų būstų vietoje parduotųjų, sumažėjo bendras savivaldybių nuomojamas plotas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje privačiame sektoriuje labai pabrango būsto kainos. Taigi, tuo metu, kai šalyje buvo beveik 3 mln. bedarbių, tragiškas prieinamo būsto stygius daugelį išvarė tiesiog į gatvę.  Tai buvo pati rimčiausia neigiama Thatcher populiariosios būstų politikos pasekmė, kurios pati Thatcher ryžtingai nematė.

1. Thatcher „liaudies kapitalizmas“ apėmė tris nuosavybės revoliucijas — privatų būstą, dalyvavimą akcijų rinkoje ir verslininkystę, paremtą smulkiu verslu ir privačia praktika. Nors būtent privatizacija buvo Thatcher politikos arkliukas nuo pirmos dienos, kai ji 1979 metais užėmė premjero postą, tačiau platesnio masto realūs veiksmai nusikėlė į antrąją kadenciją.

Pirmosios didelės privatizacijos metu valstybė atsakė British Telecom nuosavybės, vėliau buvo išvalstybintos ir kitos esmines paslaugas visuomenei teikusios dujų, elektros, plieno, nacionalinių avialinijų korporacijos. Proceso eiga buvo praktiškai vienoda: pradžioje didelis opozicinių partijų, profsąjungų ir tų įmonių darbuotojų pasipriešinimas, palaikomas taip pat priešiškai nusiteikusios visuomenės, kuris galiausiais sulaukdavo tokio pat entuziastiško praktiškai visuotino palaikymo. Kas lėmė tokį esminį nuotaikų pokytį? Sėkmė slypėjo pigiame viešame tiesioginiame akcijų išpardavime.

Vienas M. Thatcher kabineto narys prisimindamas to meto įvykius, rašo apie pietus su bankininkais, kurie, išskyrus vieną jų, aiškino, kad British Telecom privatizacija neįmanoma. Pasak bankininkų, nėra tokio kapitalo, kuris galėtų „susiurbti“ panašios apimties pardavimą. Minėtų pietų metu ieškant atsakymo, kaip techniškai įvykdyti tokią stambią finansinę operaciją, ir atėjo mintis, kad reikia aplenkti bankus ir parduoti akcijas tiesiogiai visuomenei paštu, pardavimą reklamuojant per televiziją ir laikraščius. Tokia veiksmo logika buvo labai artima M. Thatcher pasaulio sampratai, ir ji pradėjo ją entuziastingai stumti.

Operacija buvo labai sėkminga: du milijonai žmonių užsisakė emisijų prospektus, dauguma jų įsigijo ir akcijų. 1984 metų lapkritį prasidėjus akcijų platinimui paklausa net keturis kartus viršijo pasiūlą. Iš dalies dėl politinių priežasčių akcijų kaina — 130 pensų už vienetą — buvo palyginus nedidelė ir pirmoje eilėje buvo tenkinami pageidavimai tų investuotojų, kurie norėjo pirkti mažiausią akcijų skaičių. Akcijų įsigijo per milijoną smulkių akcininkų, dauguma kurių niekada iki tol neturėjo jokių reikalų su vertybinių popierių rinkomis. Dalis jų labai staigiai išlošė, nes jau pirmąją atviros prekybos dieną British Telecom akcijų kaina pašoko 90 procentų. Per pusantrų metų ir tris vienas po kito sekusius komunikacijų giganto akcijų pasirašymus valstybė iš viso uždirbo 4 mlrd. svarų. Privatizacijai įsibėgėjus kompanijos pelnas labai išaugo, o 1985 metų pabaigoje akcijos kaina buvo 192 pensai. Taigi, tie smulkūs akcininkai, kurie vis dar laikė akcijas, tikai išlošė.

Sėkmės istoriją pakartojo British Gas pardavimas. Dabar įsigyti akcijų panoro 4,5 mln. pirkėjų, ir jau pirmą dieną akcija pabrango 50 procentų. Tiesa, pasigirdo ir piktų opozicijos balsų, aiškinusių, kad M. Thatcher vyriausybė ciniškai numuša valstybės turto vertę ir tokiu būdu visuomenei kiša kyšį jos pačios pinigais. Sunku pasakyti, ar tikrai teisus buvo tuo metu tik kylanti leiboristų partinė žvaigždė ir būsimas jų lyderis Tony Blairas, kuris sakė, kad sumažintos akcijų kainos kiekvienai mokesčių mokėtojų šeimai atsiėjo 20-30 svarų, tačiau, kaip bebūtų, vyriausybės populiarumas labai išaugo. Jį dar labiau sutvirtino 1987 metų vasarį įvykęs British Airways pardavimas, kai paklausa net 11 kartų viršijo pasiūlą, o jau pirmą atviros prekybos dieną akcijos pabrango 82 procentais. Tiesa, atėjus laikui privatizuoti geležinkelius ar paštą, nugalėjo M. Thatcher būdingas apdairumas, ir ji privatizaciją pristabdė.

Vertinant bendrai, privatizacija buvo labai naudinga vartotojams ir šalies iždui. Tiesa, vargu ar pagėrėjusią paslaugų kokybę lėmė pasikeitusi nuosavybė, nes ir British Steel , ir British Airways atveju esminiai šios srities pokyčiai įvyko dar iki privatizavimo, po to, kai šios įmonės pradėjo tvarkytis komerciniais pagrindais. Tačiau, kad privatizacija papildė šalies, taigi ir mokesčių mokėtojų, kišenę buvo akivaizdu. 1989 metais partinėje konservatorių konferencijoje M. Thatcher pateikė tokius skaičius: „Viešajame sektoriuje penkios didelės korporacijos, kurios iki privatizavimo per savaitę atnešdavo 2 mln. svarų nuostolių, dabar būdamos privačios per tą patį laiką atneša 100 mln. svarų pelno“.

Girdėjosi ir kritika, kartais labai žiauri, ir net savo stovykloje. 1985 metais kalbėdamas Torių reformų grupėje buvęs premjeras Haroldas Macmillanas vykstančią privatizaciją palygino su situacija, kai kadaise turtinga šeima išparduoda šeimos sidabrą. Tokią, beje, labai greit plačiai pasigautą kritiką lėmė tai, kad M. Thatcher privatizacijos metu gautos lėšos buvo „pravalgytos“, o ne investuotos į trūkinėjančią šalies infrastruktūrą.

Didysis vyriausybės pasididžiavimas, kad privatizacija pavers šalį smulkių kapitalistų nacija, irgi pasirodė besanti iliuzija. Jei vertinti vien skaičius — sėkmė buvo akivaizdi: jei 1980 metais Britanijoje buvo 3 mln. smulkių akcininkų, tai po dešimtmečio — jau 11 milijonų. Vis dėlto didžioji jų dalis valdė labai mažus akcijų kiekius, o vertybinių popierių rinkas 1984-1985 metais užplūdusios minios savo akcijas sparčiai išgrynino, pasidarę šiokio tokio pelno. Galiausia paaiškėjo, kad privačių asmenų valdomų akcijų dalis yra mažesnė, nei buvo iki M. Thatcher smulkių kapitalistų revoliucijos.

Vis tik didžiausias, ypač aktyvių šalininkų, nusivylimas privatizacija buvo tas, kad, pirma, privatizuotose šakose neatsirado realios konkurencijos ir, antra, kainas didžia dalimi ir toliau reguliavo armija valstybės klerkų. Kodėl taip įvyko? Paprastai aiškinama, kad ta lėmė pasirinktas pragmatiškas ir dalinis privatizacijos būdas, nors aiškesnių atsakymų, kaip išvengti panašių privatizavimo problemų ekonomistai nežino ir praėjus ketvirčiui amžiaus.

Margaret Hilda Roberts, kurią pasaulis žinojo kaip Thatcher, gimė 1925 metų rudenį nedideliame Anglijos miestelyje smulkaus urmininko, vietinio politiko ir griežto metodisto šeimoje. Jos tėvas tvirtai tikėjo, kad žmogaus moralinį pamatą formuoja darbštumas, atsakingumas ir taupumas. Seras Markas Thatcheris — neapibrėžtos profesijos pleibojus, taip niekada ir nesugebėjęs paaiškinti iš kur jo kišenėse atsirado milijonai (žiniasklaida mini apie 60 mln. svarų), įtarimai, kad praturtėti padėjo mamos padėtis paneigti irgi nebuvo. Pinigai suplaukė (žodis „uždirbti“ niekada nevartojamas) blaškantis po pasaulį nuo Honkongo iki JAV ir per Pietų Afriką vėl į Pietryčių Aziją. 2005 metais už dalyvavimą vienos Afrikos valstybės kariniame perversme nuteistas keliems metams kalėjimo. Tarpe senelio ir anūko vertybių sistemų guli pasaulis, kurį proteguodama smulkų verslą, sukūrė pirmojo dukra ir antrojo motina.

Kokią verslo visuomenę protegavo M. Thatcher? Ir kokia ta verslo visuomenė atsivėrė, kai visi žingsniai buvo žengti?

Žvelgdama puritoniško krikščionio akimis, M. Thatcher verslą matė ir suvokė kaip moralės fenomeną: turtas turi būti užgyventas gaminant ir parduodant realias gėrybe, nespekuliuojant ir nelošiant, sąžiningai atsiskaitant ir dosniai savanoriškai aukojant bendruomenei. Kol ji buvo Britanijos premjere nesutiko, kad šalyje vyktų nacionalinės loterijos, labai skeptiškai vertino net akcijų biržą ar kredito korteles. „Tik kurdami turtą, — sakė Thatcher, akcentuodama filantropijos svarbą, — galime išnaikinti skurdą; ir tik tai, ką gali duoti, svarbu, kai kuri tą turtą“.

Tikrovė pasirodė esanti visiškai kitokia. Konservatyvios, senamadiškos ir net puritoniškos pačios  Thatcher vertybės sukūrė nežaboto materializmo pasaulį. Ji tikėjo taupumu, tačiau skatino ir gavo nematyto laipsnio šeimos ir verslo įsiskolinimą. Ji garbino šeimą, kaip stabilios visuomenės pamatą, tačiau jos proteguotas ekonomikos modelis, pakirsdamas šeimos ryšius, skaldė ir defragmentavo visuomenę, o pradėta taikyti mokesčių ir pašalpų sistema diskriminavo santuoką. Ji kalbėjo apie seksualinį susivaldymą ir griežtai nepritarė viešam nepadorių dalykų demonstravimui, tačiau tokią jos beveik „Viktorijos laikų“ moralę traiškė nevaldoma komercializacija, užliejusi Britaniją iki tol nematyto laipsnio pornografija.

Viena didesnių konservatorių bėdų visada yra ta, kad kovodami už praėjusio laiko vertybes ir pateikdami jas kaip vienintelę galimą alternatyvą, jie priverti tas vertybes implantuoti į kaskart naujai nušvintantį pasaulį. Naujos technologijos, nauji pasaulio matymo kampai, nauja gyvenimo filosofija, naujos tarptautinės įtampos ar atsiveriančios globalizmo kakafonijos reikalauja naujo požiūrio į tai, ką manai esant savo vidiniu moraliniu stuburu. Tai, ką gali įveikti eilinis žmogus, taip ar kitaip suderindamas savo moralinius principus su santykinai nedideliu savo pasauliui, politikui bemaž visada praktiškai neįveikiamas uždavinys.

Tetčerizmas remiasi pasiūlos skatinimo strategija: siaurink reguliavimą, mažink mokesčius, skatink iniciatyvas, pažabok profsąjungas ir liberalizuok darbo rinkas. Vertinant atsietai, principai labai mieli jau vien todėl, kad turėtų pakirsti valstybės galias kištis į individo gyvenimą ir jį reguliuoti. Mažesnis reguliavimas turėtų atlaisvinti iniciatyvą, liberalizuota darbo rinka ir suvaldytos profsąjungos (ikitetčeriniu laikotarpiu Britanijoje tapusios tikrai nevaldoma visuomenę bemaž terorizuojančia jėga) paskatintų investicijas, kurios, kartu su mažesniais mokesčiais atvertų naujo augimo šaltinius. Tikrovėje tokios iniciatyvos atvėrė duris pinigų, gobšumo ir linksmybių ekonomikai. Milijonai liejosi laisvai, į prarają nusviesdami metodisto dukros vertybes.

Kita vertus klausimas, o kas išties krikščioniško puritonizmo morale paremtą jaunosios Roberts pasaulį pavertė jos sūnaus žaidimų aikštele, lieka atviras. Menkai tikėtina, kad pasiūlos skatinimo politika be trečiosios pramoninės revoliucijos — naujųjų technologijų — būtų nugalėjusi stambią pramonę ir atvėrusi duris nedidelės apimties į vartotojus orientuotam paslaugų verslui. Thatcher proteguotos ekonomikos priemonės — privatizacija ir mokesčių lengvatos, nors buvo nukreiptos į valstybės galios sutramdymą, išties atspindėjo ir parėmė globalizacijos pažangą.

Pripažįstant tetčerizmo idėjų žavesį, jų ypatingas nuopelnas pagauta istorinių pokyčių banga, sėkmingai nešusi pasaulį iki 2008 metų.

Vertinant bendriau, naujų dabarties ideologinių įžvalgų fone būtent konservatyvizmas pasirodo kaip gyvai tikrovę atliepiantis ir reaguojantis darinys, štai jau keleri metai generuojantis naujas politinės ekonomijos idėjas ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir JAV. Ar naujos įžvalgos kertasi su Thatcher minties ir veiksmo logika?

Pastaraisiais metais Didžiojoje Britanijoje konservatorių idėjas generuoja naujuoju šios „filosofijos karaliumi“ tituluojamas Phillipas Blondas. Jis problemų šaknis įžvelgia konservatorių esą priešingai jų prigimčiai prisiimtose ekonominio liberalizmo nuostatose ir aiškina, kad modernus (kartais vadinamas progresyviuoju ar net raudonuoju) konservatyvizmas reikalauja grąžinti rinkai moralę, „įvietinti“ ekonomiką ir grąžinti turtą vargšams („re-moralise the market, re-localise the economy, re-capitalise the poor“). Ne kas kita, sako jaunasis toris, o „neribotas liberalizmas gimdo ir atomizuotą reliatyvizmą, ir valstybės absoliutizmą“. Pasak P. Blondo, valstybės palaikomas keinsizmas, kuris buvo plėtojamas nuo 1945, ir 1979 metais ji pakeitęs neoliberalusis tetčerizmas yra tik du to paties pasaulio veidai, kurio pamate kairysis kultūrinis liberalizmas ir dešinysis ekonominis liberalizmas.

Esminė P. Blond žinia — meilės ryšys su neoliberalizmu gali pagimdyti tik skilusią visuomenę, nes pastaroji pernelyg individualizuojasi ir atomizuojasi, o valstybės monopolijas, su kurioms taip energingai kovėsi Margaret Tetcher, galiausiai tiesiog pakeičia privačios monopolijos. Tuo tarpu gerovės valstybės siekis naikina darbo klasės gebėjimus, o neturtinguosius paverčia visiškai priklausomais nuo valstybės malonės. Taigi, dabarties neapibrėžtumą, pasak P. Blondo gimdo, pirma, pokarinis valstybės įsigalėjimas, galiausia sunaikinęs iki tol stiprias bendruomenes; antra, visuotinai paplitęs kairysis septintojo dešimtmečio hedonizmas bei moralinis reliatyvizmas, kuris, sužieduotas su tetčerizmo nuo pavadžio paleista laisvąja rinka galiausiai sutraiško visuomenės moralę, o tai paradoksaliai ir, priešingai nei buvo tikėtasi, tik sustiprina reguliavimą, mat tenka vis plačiau kovoti su moralinių blogybių sukeltais padariniais.

Amerikiečių konservatoriai amerikietišką laisvės svajonę siūlo sugrąžinti visų pirma atkuriant moralines šeimos, pasididžiavimo darbu, religingumo bei bendruomeniškumo vertybes. Britanijos atsakas konkretesnis. Nors ir šiuo atveju akcentuojama, kad laisva rinka tik tada gali būti naudinga visiems, kai ji remiasi aiškiomis moralinėmis vertybėmis, tačiau kiti siūlomi žingsniai turi aiškesnį ekonominį pavidalą. Naująjį bendruomeniškumą siūloma formuoti realizuojant keturis tikslus: bankinę sistemą priartinant prie nedidelių vietinių bendruomenių ir taip plėtojant vietinę kapitalo rinką, padedant eiliniams žmonėms įgyti naujų aktyvų ir laužant didelio verslo monopolijas

Kaip bevertintumėme, Margaret Thatcher buvo didi politikė, ir matyt, viena įdomiausių visų laikų politikių moterų. O dideli žmonės tuo ir dideli, kad jie netelpa į siaurus kitų nustatytų taisyklių rėmus.