2016 rugsėjo 5 d.

Atsakau į rinkėjo klausimą, kuris man buvo užduotas „Žinau, ką renku“ platformoje

Kalbant labai bendrai, neoliberalizmą suprantu kaip tai yra tam tikrą ideologinę ir politinę (dažnai agresyviai libertarinę) poziciją, kylančią iš aštunto dešimtmečio pabaigos- devinto dešimtmečio pradžios „Naujosios dešinės“, kuri apytikriai tuo metu įsitvirtino visoje eilėje valstybių (Britanijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje… nuo dešimto dešimtmečio vidurio ir Baltijos valstybėse). Intelektualiai neoliberalizmą sieju su F. Hayeku, M.  Friedmanu, J. Buchananu ir kt., politiškai — M. Thatcher ir/ar R. Reaganu,  kai kuriais atvejais jis, žinoma šiek tiek komiškai, gali būti siejamas ir su Rusijos filosofe Ayn Rand (t.y. Alisa Rosenbaum) ar M. Rothbardu. Nemanau, kad mano taikoma šios sąvokos vartosena kažkaip ypatingai skirtųsi nuo to konteksto, kuriame šis terminas įprastai vartojamas moksliniame ar platesniame politiniame diskurse.

Kalbėdama kaip politikė vyraujančios neoklasikinės ekonominės teorijos paradigmos (labai abejoju jos gyvybingumu dėl pernelyg menko dėmesio institucijoms) niekada nevadinu neoliberalizmu, tad šį terminą palieku politekonominiams ar politiniams tekstams. Kodėl? Tiesiog labai jau daug reikėtų įvairių patikslinimų.

Rašydama ir kalbėdama labai stengiuosi neoliberalizmo terminą (tiksliau prefiksą neo) vartoti tais atvejais, kai pastarąjį galima supainioti su klasikiniu liberalizmu arba Vokietijos ordoliberalizmu (pastaroji pozicija man intelektualiai ir emociškai artimesnė, nes čia laisva rinka derinama su stipria valstybe, kuri pajėgi naikinti viešajam gėriui pavojingas interesų grupes bei rinką ribojančius kartelius).

Galima žinoma paklausti, ar, kaip neretai įprasta, neoliberalizmo sąvoką pasitelkiu tam, kad atsiribočiau nuo rinkos ir individo laisvės? Iš dalies taip. Toks atsakymas galimas, tiesa, jis būtų pernelyg primityvus bei tiesmukas ir sietinas ne su ekonomika, o su krikščioniškas asmenybės samprata.

Manau, kad rinka yra geriausias įmanomas daugelio klausimų (bet tikrai ne visų!) sprendimo būdas. Nesu linkusi nei pernelyg nerimauti dėl globalizacijos (priešingai, manau, tai neišvengiamas procesas, kuris nėra blogas per se, bet turėtų būti valdomas ir ar bent aiškiai apmąstomi jo keliami iššūkiai tautoms ir žmonių grupėms), nei dėl finansinio kapitalo įsigalėjimo.

Kokį turinį priskiriu neoliberalizmui? Irgi nieko perdėm originalaus: pirma, viešosios politikos klausimų sprendimas remiantis rinkos logika ir, antra,  redukuotas, suprimityvintas valstybės vaidmuo.

Neoliberali praktinė politika pastatyta ant dviejų stulpų: (1) maksimalios konkurencijos (tikima, kad atsisakius reguliavimo ir maksimaliai atvėrus vidaus rinką konkurencija auga ir tai esą visada yra teigimas dalykas); (2) mažos valstybės (maksimali privatizacija bei griežtai ribotas biudžeto deficitas bei valstybės skolos dydis).

Iš esmės, kai kurie dalykai pavyko: tarptautinė prekyba milijonus išgelbėjo nuo skurdo, tiesioginės užsienio investicijos atnešė modernias technologijas; privatizavimas sumažino valstybę ir suteikė daugiau laisvės žmonėms. Tačiau — pašalinis poveikis, arba kalbant ekonomine kalba, alternatyvūs kaštai irgi buvo labai dideli.

Nemanau, kad kainų (išskyrus natūralių monopolijų) reguliavimas būtų gėris ir duotų kokios nors naudos, tačiau beatodairiško kapitalo rinkų dereguliavimo ar prekybos barjerų naikinimo ar laisvo darbo jėgos judėjimo protegavimas tikrai negali būti vertinami vienareikšmiškai.

Kaip rodo daugybė tyrimų, kapitalo ir finansų rinkų atvirumas, ypač kalbant apie trumpalaikes portfelines investicijas, nors ir mažina nuosavo šalies kapitalo poreikį ir taupymo lygį, bet jo poveikis augimui neįrodomas, o kaštai įvertinus augantį ekonomikos nestabilumą ir galimas krizes nusveria naudą (tai rodo pastarųjų ketverių metų TVF tyrimai).

Nors laisva prekyba milijonus žmonių išvadavo nuo skurdo, bet kitus į tą skurdą įstūmė: Lietuvos mastais nauda net vertinant oficialiai menkai apčiuopiama, ypač jeigu emigracijos nelaikysime vien laisvu asmeniniu pasirinkimu gyventi turtingiau, neoliberaliu mąstymu tapatu geriau.

Neoliberalios ekonominės politikos pagilino nelygybę, o kalbos apie tai, jog kiekvienas gali uždirbti, tik turi norėti dirbti, baigia pagraužti viešąjį sektorių, kur nėra ir negali būti itin aiškaus ryšio tarp įdėto darbo bei paprastai būtinos aukštos kvalifikacijos ir fiksuoto atlygio. Galiausia, auganti nelygybė jau graso ir ekonominiam augimui bei jo tvarumui.

Esu įsitikinusi, jog agresyvi privatizacija ir vadinamoji taupymo politika (austerity), kai krizės metu priešingai ekonominei logikai mažinamas biudžeto deficitas (dvi priemonės, kuriomis visada pasirodo neoliberalizmas), galiausiai padaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Lietuvos atveju, manau, tokia politika suformavo neslopstančią ir demografiškai pražūtingą emigraciją.  Itin ironiškai vertinu taupymą viešojo sektoriaus naikinimo sąskaita, nes jo atkūrimas kainuos nepalyginamai daugiau, o XXI amžiuje gyventi be adekvataus švietimo, sveikatos apsaugos ar mokslo yra tiesus kelias į atsilikimą, tame tarpe ir ekonominį.

Tiesa, gilesnį vidinį asmeninį pasipriešinimą neoliberalizmui siečiau su jam būdinga individo samprata. Neoliberalizmo ideologai buvo ir yra linkę žmogų paversti atomizuotu individu, kuris net pats save suvokia kaip rinkos elementą, savotišką įmonę, kurią organizuoja ir valdo jo verslininkiškasis pradas. Toks individas į save žvelgia ne kaip į Dievo kūrinį, o kaip į tam tikrą  žmogiškojo kapitalo formą, kurios sėkmė pasirodo per vienintelę esą vertingą egzistencijos formą — maksimalų pelną. Tokios žmogiškosios dimensijos, kaip auka, kančia, pasiaukojimas, meilė ir panašiai, arba išnyksta, arba irgi pajungiamos naudos (visų pirma materialios) maksimizavimui. Kitas, kuris religinėje (ir krikščioniškoje mąstysenoje) pasirodo, kaip Dievo pavidalas, tokiam rinkos apsėstam individui (ar jis vis dar žmogus?) tada yra jau ne žmogus su asmenine būties žyme, o tiesiog konkurentas.

Save toks individas mano galįs kurti ir formuoti (paplitusi vadinamojo pozityvaus mąstymo ar kaučerių veiklos prielaida), tačiau čia matau dar vieną įtampos židinį — tarp aktyvios savireguliacijos (pats esu sau kūrėjas) ir paklusnumo normai.   Galiausiai savirealizacija virsta ir pasirodo kaip socialinių vertybių aižėjimas, jų fragmentacija, nyksta socialinis solidarumas, prarandama vidinė gyvenimo prasmė ir … atsiveria būties tuštuma.

Visuomenės gyvenime tokia autonomiškų naudos gavėjų tarpusavio kova virsta depolitizuotais socialiniais ir politiniais santykiais: visuomenė byra, valstybės prievolės piliečiams menkėja, bendruomeninės vertybės ir bendruomeniniai paramos ir saugos  institutai naikinami. Kita vertus, kadangi neoliberali galvosena remiasi prielaida, kad individuali autonomija negali būti ribojama jokiomis socialinėmis formomis, kyla klausimas: kokią tada formą gali turėti politinė opozicija?

Tai, kas mane atgraso nuo neoliberalios galvosenos, yra būtent tokia neišspręsta ir, atrodo, net  nesuvokta ir bent lietuviškame kontekste neapmąstyta prieštara tarp autonomijos ir disciplinos: jeigu nėra išorinės nuo žmogaus nepriklausomos kontrolės formos, o laisvė ir laisvės ribos veikia individo sąmonėje kaip susiję dalykai, tai pretenzija į individualią laisvę ir radikalų savęs pažinimą bei pokytį pasirodo esanti vidujai problematiška.