2015 balandžio 1 d.

Praėjusią savaitę palaidotas Singapūro patriarchas Lee Kuan Yew (李光耀) , valstybės vyras, kuris sugebėjo gūdų provincijos užkampį paversti pirmaujančia pasaulio valstybe. Jis buvo ir Singapūro kūrėjas, ir pirmasis jo premjeras, ir kontraversiška asmenybė, per ilgą savo 91 metų gyvenimą sulaukusi tiek liaupsių, tiek griežtos kritikos.
Lietuvoje irgi kartas nuo karto pasigirsta balsų (net nežinau, kodėl, bet dažniau jie skambėjo iš bankų ekonomistų, konkrečiai Nerijaus Mačiulio bei Violetos Klyvienės, lūpų), kad Singapūro ekonominis socialinis modelis būtų labai patrauklus Lietuvai. Kiek supratau, esminė priežastis — geras, tiksliau turtingas, gyvenimas, kurio kaina — prarasta mąstymo, žodžio, asmens laisvė.
Pirmas ir bene įdomiausias klausimas, kiek vadinamasis „švelnus“ Lee Kuan Yew autoritarizmas, kuris akivaizdžiai ribojo šalies piliečių laisvę, lėmė Singapūro ekonominio modelio sėkmę?
Prieš ieškant atsakymo, vis dėlto, manau, vertėtų paminėti esminius Lee Kuan Yew filosofijos ir vadinamojo Singapūro socialinio modelio bruožus. Ši šalis jau senokai yra virtusi paminklu turtėjimui: turtingieji čia išskirtinai turtingi, o vargšai — išskirtinai pasiturintys.
Nors praktiškai viskas prasidėjo 1959 metais, kai Lee Kuan Yew tapo pirmuoju šalies ministru pirmininku, pagrindą tokiai karjerai padėjo teisės studijos Kembridže, palankumas fabijaniškajam socializmui (čia valstybei teikiamas jungiantis, organizuojantis ir aptarnaujantis vaidmuo) bei 1954 metais įkurta Liaudies veiksmo partija, jungianti demokratinį socializmą su nacionalizmu.
Lee Kuan Yew nubrėžė labai aiškų ir ganėtinai unikalų (nors kai kuri bruožai buvo panašūs į ekonominį modelį, tuo pat metu pradėtą plėtoti Taivane) šalies vystymosi modelį. Numatyta, kad šalis turi būti atkurta valstybės sąskaita, įstatymu buvo nacionalizuoti dideli žemės plotai, kurie vėliau virto socialiniu būstu ir infrastruktūra — keliais, mokyklomis, ligoninėmis. Per 1965-1995 metus Singapūro ekonomika kasmet augo apie 9 proc., o pajamos vienam žmogui apie 7 proc. per metus, tad dvigubėjo kas dešimtmetį. Per tą laiką BVP padidėjo nuo 1 mlrd. JAV dolerių iki 86 milijardų dolerių.
Iš esmės panaši logika išlikusi. Turtėti lengva: 75 proc. dirbančiųjų nemoka jokių pajamų mokesčių, niekas neapmokestinamas daugiau, nei 20 proc. nuo bendrųjų pajamų. Šeimos (tiesa, tik šeimos) būstą gali pirkti pigiau, nei rinkos kaina, ir be jokių problemų gauti beprocentį kreditą. Valstybės tarnautojų algos išskirtinai aukštos. Rašoma, kad premjero alga — 2,6 mln. JAV dolerių per metus (taigi, gerokai viršija suminį JAV prezidento ir Didžiosios Britanijos premjero atlygį), mažiausiai uždirbantis kabineto narys gali pasigirti 1,3 mln. dolerių atlygiu.
Turto kaina — prasta ar bent labai ribojama laisvė. Gyvenamuosiuose blokuose (labai kokybiški, švarūs ir nuolat tobulinami) įprasta „asocialių“ kaimynų sekimo „savanorystė“. Nors rinkimai vysta kas penkerius metus ir juose gali dalyvauti opozicinės partijos, nuo 1959 metų laimi vis ta pati Lee Kuan Yew partija, o opozicijos veikėjų 84 žmonių parlamente galima suskaičiuoti vos porą trejetą. Bet kas, išdrįsęs abejoti valdžios veiksmai, gali būti areštuotas, apkaltintas šmeižtu, ir teismuose praradęs visas lėšas galiausia pasiskelbti bankrotu.
Čia didžiausias mirties bausmių, palyginus su gyventojais, skaičius visame pasaulyje: nuo 1991 iki 2005 metų pakarti 420 žmonių (dažniausiai už žmogžudystes ir narkotikų platinimą). Vien 2007 metais 6 tūkst. gyventojų nubausti fizinėmis bausmėmis, kurios taikomos už 30 įvairių nusikalstamų veikų.
Bendrai imant, Lee Kuan Yew rezervuotai vertino demokratiją, nors nuosekliai rėmėsi įstatymo viršenybe; jis buvo socialinės konkurencijos šalininkas, kurios pagalba formavo itin gerai apmokamą elitą; jo sukurtame modelyje buvo palaikomas bazinis socialinės gerovės lygis, tačiau jis atmetė neturtingiesiems ir žemesnių sluoksnių gyventojams pataikaujantį populizmą. Konkretizuojant, galima pažymėti kelias jo filosofijos skirtis.
Pirma, Lee Kuan Yew Lee Kuan Yew sukurtas Singapūras buvo savotiška platoniškos utopijos vieta, o ekonominė bei socialinė šalies struktūra rėmėsi patriarchatu ir hierarchija.
Antra, Lee Kuan Yew žavėjo tam tikras elitizmas. Jis asmeniškai tikrino, ar tinkamas žmonas pasirenka valstybės tarnautojai (kriterijus — geras išsilavinimas ir aukštas intelekto koeficientas), taip pat ganėtinai griežtai reikalavo, kad pastarosios augintų daugiau vaikų.
Trečia, nors jis labai aiškiai rėmė socialinį sąžiningumą bei neturtingųjų ir mažiau privilegijuotų teisių apsaugą, jis vis dėlto akcentavo socialinę konkurenciją ir prieštaravo Vakaruose įprastai gerovės politikai, kuri, jo nuomone, paremta populistine ideologija. Tyrėjai tokią jo nuostatą vadino socialiniu darvinizmu.
Ketvirta, šiam didžiam valdžios vyrui buvo nesvetimas makiavelizmas. Jis aiškino, kad Makiavelis buvo teisus, kai liepė atskirti meilę ir susižavėjimą. Tad, teigė Lee Kuan Yew , „jei manęs niekas nebijo, aš esu bevertis“.
Penkta, Lee Kuan Yew skatino akivaizdų paternalizmą ir nepotizmą. Jo pastangomis Singapūre sukūrta „vienos partijos diktatoriškos prigimties demokratija“. Nors, kaip minėta, šalyje vyksta rinkimai ir esama visų išorinių demokratijos atributų, dėka sudėtingos rinkimų sistemos ir valdžios sukauptų išteklių valstybė nuolat valdo viena ir ta pati partija.
——————————————-
Ginče, kas geriau — turtas ar laisvė, visada liksiu žmogaus laisvės pusėje.
Jau esu sakiusi, ir pakartosiu: tikrai laisvas žmogus yra ne tas, kuris turtingas ar galingas, o tas, kurio rankos, perfrazuojant Evangeliją, tuščios. Toks žmogus neturi pagundos paskęsti savo turto apsaugoje, o priešingai — visa širdimi gali atsiduoti bendrojo gėrio ir savo sielos saugojimui. Keistoka mintis? Tikrai ne tam, kuris kasdien medituoja Švento Rašto žodžius. Ir tikrai ne tam, kuris bando eiti Kristaus keliu.
Laisvė įmanoma tik suvokus, kur — savyje ar išorėje — brėžiamos tos laisvės ribos.