2017 spalio 19 d.

Donaldas Trumpas 2016 metų rudenį į valdžią JAV atėjo su pažadu „nusausinti pelkę“, taip pasižadėdamas pabandyti apriboti stambaus verslo ir įstatymo leidėjų „intymius“ santykius (kalbant paprasčiau, jis bent jau žadėjo, kad įves apribojimus įstatymų leidėjams tapti lobistais pasibaigus jų darbui įstatymų leidyboje).

Pastaraisiais metais Lietuvoje stebime drąsius teisėsaugos veiksmus, kai net kelios partijos kaltinamos galima korupcija. Kolega Vytautas Bakas pasiūlė į šią problemą pasižiūrėti sistemiškai ir pabandyti Seime sukurti tyrimo komisiją dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms.

Nors tyrimo komisijos istoriškai Lietuvoje nebuvo labai efektyvus problemų ieškos ir sprendimo būdas, o tų tyrimai dažnai perdėm politiniai, vis dėlto prisiminus, kad kai kurios politinės partijos jau yra teisėsaugos kaltinamos korupcinio pobūdžio nusikaltimais tokią tyrimo komisiją kurti prasminga. Tiesa, tokia komisija neturi teismo galios, tad tai ką ši komisija galėtų įvykdyti yra reformų siūlymai, kurios galėtų išskaidrinti politinį procesą.

Tad su tam tikru neišvengiamu skepticizmo žiupsniu (kai patys politikai vertina politikus) palaikau pačią idėją: ant legalumo ribos svyruojantys politinių partijų ryšiai su verslo struktūromis (nesvarbu ar tai būtų Rosatom, MG Baltic grupė, Agrokoncernas ar Lietuvos Energijos grupė) privalėtų būti įvertinti.

Galima grėsmė sietina su insinuacijų kūrimu ir raganų medžiokle, kai kaupiant politinius dividendus, peržengiamos kartais labai plonos korektiškumo linijos.

Labai norėčiau, kad komisijos darbo rezultatas būtų įstatymų pataisos, reguliuojančios valstybės politikų interesų ir pajamų deklaravimą, politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą.
Vien deklaruojant, kad parlamente apstu žmonių su neskaidriais interesais, mes, deja, pasieksime tik dar didesnį nepasitikėjimą valstybės institucijomis.

Keisti politikų įpročius ir susiklosčiusius papročius vien periodiškai užkuriant inkvizicijos laužus nepavyks. Žmonės žaidžiantys purvinomis rankomis turi susilaukti teisinio įvertinimo, ir tai galėtų būti apsišvarinimo pradžia. Tačiau teisinis įvertinimas jau ne politikų, o teismo prerogatyva.

Net įvertindama tam tikras vidines proceso prieštaras, vis dėlto esu linkusi manyti, jog didesnio skaidrumo ir didesnio visuomenės informuotumo siekis yra svarbesnis.

Laukiu, kad tyrimo komisija pateiktų rekomendacijas, kurios galiausiai taptų kūnu – aktais, kurie geriau reguliuotų, kas yra leidžiama ir draudžiama politinėms jėgoms, kampanijoms ir atskiriems politikams.

Beje, priminsiu, mano ir Ingridos Šimonytės registruota įstatymo pataisą, kuri leistų mums geriau suprasti, kokie yra valstybės politikų pajamų šaltiniai. Pataisa įregistruota dar vasarį, tačiau Seimo valdyba jos „nepastebi“. Ir matyt tą aklumą nulemia tikrai ne rūpinimasis viešuoju, o savo labai siauru asmeniniu interesu, ar ne ponai ūkininkai ir kiti jėgainių meistrai?

Aš nežinau, ar Seime yra klampi „pelkė“, bet šiame „raistelyje“ tikrai praverstų geresnė melioracija.