2016 metų rugpjūčio 8 diena; eilinis sekmadienis; Lk12, 32-47

Audros pritvinkę rugpjūčio rytai linksta raudonomis putino uogų kekėmis; slegia pieniškomis  hortenzijų  pagalvėlėmis ir šypsosi juodomis gervuogių akutėmis. Šiurena obelų, šiemet pailsusių nešti vaisius, šakelėmis ir šaukiasi lietaus. Mano plaukus jau kedena kylantis vėjas, dar dar sekundė — neviltį nuplaus vandens šuorai, bet ne: žolę staiga padalina aitrus šešėlių kilimas. Saulė — netikėtai pavasariška, aštri, perregima — dar valandėlei atideda griausmingą baigtį.

„Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenunykstantį lobį danguje, kur joks vagis nepraeis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 33-34), sako Jėzus. Ir mąstau: o ką išies privalau padalinti?

Atiduoti daiktus, kurie supa, lengva: tokios netekties skausmas (esu patyrusi) palaužia akimirksniu, kūnas, netekęs įprastų atramų ir iliuzinio saugumo, pakimba neapibrėžtyje, bet greit prisitaiko. Palaipsniui išmoksti tenkintis menku,  klejoti be namų, neapsikrauti balastu, net knygos iš lentynų slenka į ten, kur ir kam gimė,  —  į galvą ir mintis. Ilgainiui gebi priimti save be apsauginių madingų rūbų šarvų, o ties tavo veidu, nesuniveliuotu privalomo makiažo šešėlių, dabar stabteli tik tie, kuriems išties esi brangus.  Vienintelė galima tokios netekties grėsmė sielai —  puikybės šydas, kuris atskirtų nuo gyvenančių ir leistų manyti, kad esi pašaukta išskirtinei  malonei. Vis dėlto daiktų netektis — pirmas, pats lengviausias žingsnis.

Tolimesnė kelionė veda gerokai tragiškesniu keliu: palikusi daiktų priedangas privalai panaikinti ir visus tikrus ir apgaulingus, ramius ir audringus santykius, jų teikiamus džiaugsmus bei kančias, kurios irgi tik kitas tos paties laimės pavidalas. Artimųjų — mylimųjų, šeimos, draugų — gyvenimai įtraukia, supančioja, priverčia tapatintis, ir toje jausmų raizgalynėje vis sunkiau randi tikrąjį ryšį; pamiršti prievoles, kurioms esi pasiųsta.

Dievas visada pasirodo kito veide, jis priverčia atsimerkti ir išgirsti, bet ta kasdienė džiugi meilė, kurią dovanoja artimi žmonės, itin dažnai yra ne tiek atsivėrimas Dievui, kiek pataikavimas savo troškimui gyventi džiugiai, patogiai, laimingai, kartais net padedantis  nematyti tikros kančios ir tikro vienišumo.

Kai asmeninių ryšių gausą ima keisti gyvenimas vienatvėje, sukrečia dvasios švara, spindinti vienišumo aura, kuriai esi pasmerkta, o prarastų klaidžiojimo džiaugsmų ir netikėtumų, kuriuos dovanoja klaidos, šiluma išblėsta palikdama tik rusenančias žarijas. Kai ateis valanda, ir tos nustos smilkti.

Kelias į Dievą atsiveria vienatvėje, akis į akį. Tas kelias šaltas. Pamačius esmę, visko netenki tą pačią sekundę. Dievas šypsosi retai. „Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. … Iš kiekvieno, kuriam duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.