2016 vasario 9 d.

Skirtingai, nei kolega Vincas Jurgutis, turintis išskirtinį išsilavinimą[i], neketinu atradinėti Amerikų: jeigu turime biudžeto deficitą, skola auga.

Nors kartais, sekant Michal Kalecki, ekonomika sarkastiškai pavadinama „sankaupų ir srautų supainiojimo mokslu“, vis dėlto ekonomistai, sekdami logika, matematika ir ekonomikos teorija aiškiai supranta, kas sieja sankaupas ir srautus.

Labai paprastai kalbant, baseino vanduo yra sankaupa, kurią galima padidinti atsukus vandens čiaupą, kuris papildys baseiną vandens srautu, o jeigu atsuksime kitą čiaupą, per kurį vanduo išteka, — ir tai dar vienas srautas, — baseine vandens sumažės. Sankaupa (vandens kiekis baseine) ir srautai — susiję dydžiai: baseino vandens kiekio pokytis visada lygus grynajam srautui. Kalbant paprasčiau, kai skirtumas tarp įtekančio ir išbėgančio vandens masių yra teigiamas, vandens kiekis baseine didėja, ir priešingai, jei vandens išteka daugiau, negu įteka, vandens mažėja. Jokie išvedžiojimai situacijos nepakeis.

Analogiškai procesas vyksta ir ekonomikoje — turtą didina pajamų srautas, o mažina išlaidos, o skolą padidina papildomas skolinimasis, mažina — skolos (pabrėžiu, ne palūkanų, bet skolos) grąžinimas. Žmogus, miestas ar valstybė savo turtą gali padidinti tik išleisdami mažiau, nei gauna pajamų, o sumažinti skolą jie taip pat gali tik tokiu atveju, jeigu jo pajamos viršija išlaidas ir tas skirtumas (arba jo dalis) tenka skolų dengimui.

Dabar pasiklausykime, ką mums pasakoja Liberalų sąjūdžio frakcijos VMS seniūnas (kadangi tekste tai pabrėžiama, tikėtina, jis dėsto frakcijos nuomonę) Vincas Jurgutis?

Pradžioje remkimės jo paties pateiktais skaičiais. Jis sutinka, kad 2016 metų Vilniaus biudžetas deficitinis ir miestas ketina išleisti 24,6 mln. eurų daugiau, negu gaus pajamų, ir tuos 24,6 mln. eurų teks pasiskolinti. Aiškumo dėlei, į baseiną (miesto biudžetą) vandens (pajamų) pateks mažiau, nei iš jo ištekės, tad padidės skolinimasis, kuris leistų atstatyti vandens lygį baseine, bet — neginčijama   taip padidės skola.

Tačiau Vincas Jurgutis čia nesustoja ir samprotauja toliau: net esant tokioms sąlygoms, Vilniaus skola mažės, nes „per metus planuojama grąžinti net 115 mln. eurų skolų, o pasiskolinti naujai — „tik“ 24,6 milijonus, kurie ir užpildys skirtumą tarp miesto pajamų, dotacijų ir išlaidų.“

Pirmas klausimas, kuris kyla iš šio V.Jurgučio sakinio, būtų toks: tai kam dar skolintis tuos 24,6 mln. eurų, jeigu jau turi 90,4 mln. eurų biudžeto perteklių?

Kam dar aiškinti, kad skola mažės, jeigu galima pranešti tikrai pribloškiančią naujieną — 2016 metų Vilniaus biudžeto perteklius sieks net 90,4 mln. eurų!

Aš, kadangi mokiausi logikos, matematikos ir ekonomikos, tokios nesąmonės tikrai nesirengiu skleisti. Remiantis V. Jurgučio skaičiais, Vilniaus skola kitais metais padidės ir padidės būtent 24,6 mln. eurų (nebent miestas gaus neplaninių pajamų ir jas skirs ne einamajam vartojimui, o skolų dengimui).

Beje, tai įrodo ir paties V. Jurgučio samprotavimai. Jis rašo: „Tarkime, Petrui sugedo automobilis. Kadangi jis neturėjo santaupų, pasiskolino 100 eurų iš draugo automobilio remontui. Taigi, sausio 31 d., prieš gaudamas atlyginimą, jis buvo skolingas 100 eurų. Vasario 1 dieną jis gavo 600 eurų atlyginimą ir grąžino skolą. Mėnesio pabaigoje jam pritrūko pinigų maistui, tad iš draugo jis vėl pasiskolino 30 eurų. Taigi, Petro skola per mėnesį sumažėjo 70 eurų (nuo 100 iki 30 eurų), nors jo mėnesio biudžetas buvo „minusinis“ — uždirbo 600 eurų, o išleido 630, įskaitant 100 eurų skolos grąžinimą“

Supratote? Šiaip tai klasikinis uždavinukas, kurį dėstytojai duoda studentams, kai tie siekia ne numatomo diplomo, o realaus išsilavinimo. Uždavinukas, kuris moko logikos ir mąstymo, o jo esminis aspektas yra toks: kiek kartų Petras taisė savo automobilį?

Jeigu jis jį taisė vieną kartą, iškart po to, kai pasiskolino 100 eurų, tai tada Petro išlaidos vasarį buvo ne 630 eurų, kaip mus bando įtikinti V.Jurgutis, o tik 530 eurų. Kadangi Petras uždirbo 600 eurų, tai jis turėjo ne „minusinį“, kaip tikina V.Jurgutis, o perteklinį biudžetą ir tas perteklius buvo 70 eurų. Lygiai tiek, kiek per mėnesį Petras sugebėjo grąžinti skolos.

Jeigu Petras savo automobilį taisė du kartus (V. Jurgutis šitai netiesiogiai patvirtina, sakydamas, kad Petro išlaidos vasarį buvo 630 eurų), tai tada Petras tikrai negalėjo grąžinti tų pinigų, kuriuos pasiskolino sausį ir jau išleido automobiliui taisyti. Kadangi Petras uždirbo tik 600 eurų, jo išlaidos sudarė 630 eurų, o skola vasario pabaigoje pašoko iki … taip, taip 130 eurų. Tai yra prie 100 eurų skolos, atėjusios iš sausio, prisidėjo dar 30 eurų, pasiskolintų vasario pabaigoje.

Dar vienas įmanomas variantas, kad pasiskolinęs sausį 100 eurų, Petras jų neišleido automobiliui taisyti, o pasidėjo, ir vasarį gavęs savo 600 eurų pajamų, tuos 100 eurų, buvusių sąskaitoje, tiesiog grąžino. Jo vasario biudžetas tada tikrai buvo minusinis, nes išlaidos kartu su automobilio taisymu sudarė 630 eurų, ir jam teko papildomai skolintis 30 eurų, bet sausio 100 eurų skolą Petras padengė, nes vasario 1 dieną jo sąskaitoje gulėjo 100 eurų.

Koks šio uždavinio ir jo sprendimo moralas?

Pirma, graudu, kai neišsilavinę žmonės imasi tvarkyti KITŲ žmonių pinigus. Vincas Jurgutis yra Ekonomikos ir finansų komiteto narys, ir, manau, elementari pagarba Vilniaus gyventojams po to, kai jis viešai pademonstravo savo negebėjimą analizuoti net tokį pabrėžtinai kuklutį biudžetą, reikalautų jo atsistatydinti iš pareigų. Tikrai nesiimčiau mokyti balerinas šokti ar krepšininkus dėti į krepšį, jeigu kas paprašytų, ar kokia partija pavestų. Gerbiu balerinas, krepšininkus ir save.

Antra, kodėl Vilniaus mieste daugybę metų kaupiasi skolos ir klesti finansinis avantiūrizmas? Atsakymas paprastas: tie politikai, kuriems pavesta prižiūrėti, ar tinkamai tvarkomi miesto pinigai, to labai dažnai negeba padaryti ne todėl (arba ne vien todėl), kad turi kokių nors privačių ar partinių interesų, o tiesiog nesupranta, kas jiems kalbama. Neturėdami elementarių žinių, jie tiesiog sėdi, šypsosi ir sutinka su bet kuo, kas jų galva atitinka jų partijos vadų interesus.

Trečia, jeigu politikai nori realiai, o ne manipuliuodami skaičiais ir neįvykdomais pažadais, valdyti valstybę, jie privalo būti išsilavinę, o šiuo konkrečiu atveju — suvokti skirtumus tarp pinigų srautais paremtos buhalterijos, kuri tinka likvidumui valdyti, ir kaupiamosios apskaitos, kuri rodo realią miesto finansų būklę bei jo mokumą.

Netreniruotas protas girdisi. Rinkėjams telieka klausytis.

[i] Kaip skelbiama VRK puslapyje Vincas Jurgutis turi numatomą aukštąjį išsilavinimą, kuris bus gautas (jau gautas?) Vilniaus universitete, specialybė Vadyba ir verslo administravimas.