Pokalbis su Ona Nasevičiene žurnale „Kelionės ir pramogos“, 2012 metų vasara

 Jūs labai užsiėmusi. Dėstytojaujate, rašote ir verčiate knygas, dalyvaujate televizijos laidose. Kada ilsitės?

Tai, ką aš darau, man patinka, o mėgstamas darbas kartu yra ir poilsis, tačiau į laisvalaikį žiūriu labai atsakingai, manau, kad jis svarbesnis nei darbas. Juk žmonės gimsta gyventi, atsiverti ir pažinti save, o ne dirbti, kad kokį BVP padidintų. Kai poilsiui turime 4 dienas, žiniasklaida tuoj susirūpina, ką žmonės veiks per tiek poilsio dienų. Gers? Sveiko proto žmonės būna su vaikais, skaito, skiria laiką sau. Kiekvieno teisė ilsėtis, kaip jis nori. Išsivysčiusios šalys atsakingai žiūri į atostogas.

Teko girdėti vieno Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūno pasisakymą, kad viršvalandžiai Lietuvoje tampa norma. Manau, kad tose įmonėse, kur neapsieinama be nuolatinių viršvalandžių, kaltas vadovas, blogai organizuojantis darbą. Jei žmogus dirba protinį darbą, jo galva ir per atostogas veikia. Jis dirba ir tada, kai ilsisi. Dabar rankomis taburečių negamina, visus darbus atlieka mašinos. Jei tas žmogus, kuris gamina tas mašinas, negaus atostogų, jis už kiek laiko „nuvys“. Taigi atostogos visiems būtinos.

Kaip pasirenkate keliones ir kada keliaujate?

Keliauju, kai tik suplanuoju. Išverčiu dvi knygas ir jau galiu keliauti, ir į nepigią šalį. Labiausiai nemėgstu grupinių kelionių. Esu visiška individualistė. Keliavau su piligrimų grupe į Izraelį. Nepasakyčiau, kad grupė mane slėgė, tačiau kai visi vyko prie Negyvosios jūros, aš pasilikau Jeruzalėje. Dar kartą viena ramiai apžiūrėjau senamiestį, aplankiau labai įdomų Biblijos muziejų. Esu muziejų mėgėja.

Mėgstu ir Europos miestus, kur ištisas muziejus. Stambulas – ypatingas muziejų miestas. Indijoje muziejus atstoja šventyklos. Kad ir kur būčiau, visada apsilankau muziejuose.

Jūs mėgstate tokias ypatingas vietas kaip Jeruzalė, Stambulas?

Taip jau sutapo. Iš savo aplankytų vietų kaip ypatingos atmosferos miestus išskirčiau Jeruzalę, Varanasį ir Stambulą. Prie Raudų sienos matai, kaip žmonės stovi susikaupę čia ir dabar, ir suvoki, kad taip jau tūkstančius metų. Kasdien. Kristaus kapo bazilika – dar viena ypatinga vieta. Įdomu ir prie Galilėjos ežero, bet jausmas jau ne toks, koks Jeruzalėje.

Kokia Jūsų keliavimo patirtis?

Kelionėje reikia būti, o mes dažniausiai lankome ar apžiūrinėjame, todėl aš stengiuosi, net jei keliauju su drauge, kažkiek laiko praleisti viena. Atsikelti iš ryto, išeiti į gatvę, išgerti kavos ar arbatos vietos kavinaitėje, stebėti gyvenimą ir pabandyti įsijausti į vietinę atmosferą, vietinių gyvenimą. Kad ir kur būčiau, man patinka eiti be jokio plano – atsikeli ir iškeliauji, kur akys veda. Gal nesaugu būtų jaunai merginai, o mano metai – mano apsauga. Būtinai įsigyju du gidus „Lonely planet“ ir „The Rough Guide“, kurie padeda susiorientuoti, ką pamatyti, kur nukeliauti.

Su budistų vienuoliu Indijoje 2007 metų sausis. Va maote, — kelionių vadovas su manimi.

Daug kalbų mokate?

Anglų, rusų, prancūzų. Pastarąją mokiausi visą mėnesį šalia Nicos, Vilfranše. Tai buvo ganėtinai prabangi vyro dovana. Patekau tarp žmonių, kurie nusiperka vilas Žydrojoje pakrantėje ir ateina į kursus pramokti bendravimo įgūdžių. Man tai irgi buvo kitokio gyvenimo patirtis. Mokydavomės iki 17 val., o po to laisvas laikas.

Kartą po kursų atsisėdau gražioje kavinaitėje įlankoje pavakarieniauti. Tuščia, sėdžiu viena. Prieina darbuotojas ir klausia: pavargote? Sakau, noriu pavakarieniauti. Tada man paaiškina, kad tik pusė septynių, o vakarienė — ne anksčiau, kaip 20 val. ir atneša man puodelį kavos. Išsitraukiu piniginę, sako, mokėti nereikia, mes nedirbame, dabar jūs tiesiog svečiuose, o ateisite vėliau.

Šalia Nicos. Vilfranšas vakare pro mano kambario langą…

Panašų dalyką patyriau ir Italijoje. Jie turi tradicijas ir gerbia laiką, čia niekas neverčia virėjo 12 valandų gaminti maistą. Judėjų filosofijoje didžiausias Dievo priesakas „laikyti“ laiką, sąmoningai suvokti jo tėkmę ir šventes. Tos šalys, kurios gerbia laiko ritualus, išlaiko savo gyvybiškumą.

Į kokią šalį iš aplankytų norėtumėte sugrįžti?

Į Vietnamą. Ši šalis man labai patiko. Ypač žmonės – tokie mažučiai, delikatūs. Visada smagiai prisimenu tokį nuotykį. Vaikštinėjau viena po kaimelį ir prisėdau ant suoliuko atsipūsti. Priėjo vietinių pora ir prašo kartu nusifotografuoti. Jie tokie mažučiai, o aš tokia didelė ir pernelyg balta. Netrukus susidarė visa eilutė už jų ir visi prašė to paties. Nusifotografavau gal su 15- 20 žmonių, o po to pabėgau.

Po Vietnamą keliavau su drauge. Internete susiradome agentūrą. Išsiunčiau užklausą gal 4, viena atsiliepė po 1,5 val., su ta ir keliavome. Mėnesį praleidome toje šalyje. Puikūs keliai, puikus transportas, daug puikių viešbučių. Labai šviesi šalis, labai šilti žmonės, nereali gamta. Skanus rytietiškas maistas su prancūzišku antspaudu. Rekomenduočiau skubėti ją aplankyti, nes šalis sparčiai brangsta. Į ją plūsta australai kaip lietuviai į Turkiją ir aikčioja, kaip čia gražu, kokie paplūdimiai, senovinė kultūra, skanu, pigu.

Senoji sostinė Huje – ištisas muziejus. Patiko Hanojaus universitetas. Atstatinėjamas subombarduotas uždraustas miestas, įtrauktas į UNESCO sąrašus ir tam skiriamos didžiulės lėšos. Nepaprastai įspūdingi 400–500 metų senumo kinų pirklių namai, kai kurie priklauso tų pačių šeimų palikuonims.

Keliavome visureigiu per visą šalį – nuo Sapos iki Mekongo deltos. Plaukiojome jūra. Keliavome visureigiu, nakvojome tvarkinguose geruose viešbučiuose (kartais net aukštesnio nei pageidavome lygio). Su drauge lankėmės autentiškoje raudonųjų dao trobelėje netoli Sapos Vietnamo Šiaurėje, nakvojome jų namuose. Plūkta asla, vakarienė, kurią pagamino gidas čia pat savotiškame aukure. Bet šeimininkė turi mobilų telefoną, kurio pagalba sužino apie naujus svečius. Tokia sakytume išoriškai kukli materialinė kultūra, bet va raštija virš 800 metų. Kelionės ir pažintys europiečiui išplauna iš galvos supratimą apie pasaulio centrą kažkur Europos periferijoje. Va ir Vietnamas, mažai apie jį žinome, bet Hanojaus universitetas yra 600 metų senesnis nei Vilniaus. Beje, bemaž trijų savaičių kelionė be jokių rūpesčių visureigiu po visą šalį su gidu, maitinimu, gerais viešbučiais, muziejais mums kainavo vos po 1400 JAV dolerių.

Ką duoda žmogui kelionės?

Net šventraščiuose rašoma, kad kartais žmogus turi palikti kasdienybę. Mūsų tauta sunkiai suvokia sakralią šventės ar kelionės giją, tad gal todėl esame pesimistai ir nelaimėliai. Kelionė padeda atrasti save. Ji turi ypatingą nuotaiką, kuri apima jau įlipus į lėktuvą. Man patinka, kai žmonės susikrauna daiktus ir išvažiuoja. Esmė matyt ta, kad išsiveži save ir stengiesi įsitalpinti, įsilieti į kitokią aplinką. Netgi nuotraukose dažnas rodo, čia aš prie to paminklo, čia prie to… Atrodo nuobodu ir nesąmonė, bet tie muziejai, skulptūros ar sutikti žmones moko tave pamatyti save kitaip ir kitur. Ir suvokti, koks esi. Ir tai matyt kelionės esmė.

Prisimenu, sėdėjau Indijoje, Varanasyje, ir taip užsinorėjau taurės vyno, o jo čia nė su žiburiu nerasi. Buvau pasiryžusi sumokėti daug. Kadangi namuose nesu tokia jau didelė gėrėja, tas noras buvo gal nostalgija, sukeistas laikas ir vieta. Tas mano toje svetimoje aplinkoje atsivėręs noras išties parodė, kaip netoli nuvažiuoji, nežiūrint, kiek kilometrų sukari.

Dvi savaites gyvenau ant Gango upės kranto ir pro mano langą matėsi, kaip kasdien veža prie Gango mirusiuosius deginti. Stebėjau šį ypatingos atmosferos įvykį ir dar labiau patikėjau, kad mirtis visada lengva. Žinoma, jei suvokit, kad esi. Ieškai savęs. Dvasios miestas tas senasis Varanasis — iš pradžių jis daugybės indų akimis stebėjo mane, o po to tarsi įsiliejau ir jau niekas manęs nematė ir nieko nebeprašė. Tapau kažkaip sava. Indai – puikūs ir mieli žmonės. Neretai tenka girdėti, kad Indijoje daug sukčių ir elgetų, bet jų visur yra, kur buriasi turistai.

Indijai abejingų nėra, vieni ją keikia, kiti iškart atranda ten save…

Tik atvykusi į Indiją, iš pradžių patyriau kultūrinį šoką, o po to ėmiau stebėti žmones ir jų gyvenimą. Pabandžiau būti kartu gatvėje. Ir man tapo jauku. Mane keri jų sąmoningai nefiksuojama pagarba gamtai. Maistą dažnai valgiau gatvėje, kartu su vietiniais. Taip ne tik daug pigiau, bet net saugiau, — nes matai, kas vyksta. Jei gerai nuplauni vaisius, negeri vandens iš bet kur ir valgai tik karštą maistą, kurį tavo akyse pagamina, puiku, niekada nuo to nesusirgsi. Gauni karštų ryžių su daržovėmis ir padažu, įdėtų į iš bananų lapų išspaustą dubenėlį. Karšta pienu ir prieskoniais pagardinta arbata įpilama į nedegto molio puodelį. Kol ją išgeri, puodelis jau ima tirpti. Išgėrus jis metamas į kampą, kur ir kiti meta. Iš tos masės vakare vėl perlipdo naujus.

Bananų lapų dubenėlius nuo grindinio surenka karvės. Karvės padėtą ratuką iškart paima ir užklijuoja ant sienos, ten per 15 min. jis išdžiūsta ir naudojamas kurui. Karvės surenka visas vystančias daržovių šakneles iš turgelių, gėlių vainikus, girliandas. Indų namuose labai švaru. Turgelyje užsimerkusi galėjau pasakyti, kurioje pusėje parduodamos morkos, kurioje – burokėliai ar kitos daržovės. Jos visos kvepia. Mūsų ekologijos supratimas – viskas mieste švaru, bet aplink kalnai šiukšlių ir plintančios kariotiškės. Kur švariau išties?

Įžymieji Varanasio gatai, aš ant jų stoviu su indiška suknele ir žąsimis, o šalia…

… ruošiami laužai mirusiems. Indija žavi, kad ten gyvenimas vyksta čia ir dabar.

Indija sparčiai keičiasi, ją taip pat reikia skubėti pamatyti?

Taip, šalis labai modernėja. Globalizacija nugali, bet nugalėjusi yra paneigiama, ir tada grįžtama prie savo tradicijų. Smagu, kai Lietuvoje gali nusipirkti alyvuogių, pavalgyti sušių, bet už didžkukulius nieko nėra skaniau, nes tai namų dvasia. Aš jų pasiilgstu būdama ilgesnėse kelionėse, bet visai neįdomu Indijoje valgyti picą ar kitokį vakariečiams skirtą maistą.

Mano prancūzų kursai Nicoje apėmė ir prabangius prancūziškus pietus, mat mokykla turėjo nuosavą aukštos klasės virėją. Pietaudami bendravome, dėstytojai mokė prancūziškos stalo kultūros. Kai kurios detalės vis dėlto kurioziškos. Kartą dėstytoja klausia, ar esu kada nors valgiusi burokėlių, kurie ten po dešimtmečių sugrįžo ir tapo labai madingi. Kai pasakiau, kad aš juos auginu ir visus galėčiau tai burokėliais aprūpinti, nuostaba tiesiog pakibo virš stalo: „Aušra turi burokėlių!“ Tradicijų saugojimas, jų susigrąžinimas, „naminis“ maistas irgi kelionės momentas. Šiuokart didžiosios, gyvenimo kelionės pavidalas.

Pažiūrėkime eilinės prancūzų mokyklos meniu. Sriuba ir šalia išvardyti joje esantys prieskoniai. Kepenėlės su kokiu peletrūnais. Desertas— visada sūris, jo pavadinimas ir vietovė iš kur. Moksleivių meniu kaip atrodo lyg brangaus restorano. Tai irgi gili kultūra, baigę mokyklą vaikai turi atpažinti (ir atpažįsta) šimtus sūrio rūšių.

Prancūzijos turgūs – irgi dalis kultūros. Ten eini nusipirkti tai, ką ūkininkas užaugino ar pagamino šiandien. Nerasi ten bananų. Pas mus ekologinis ūkis savotiška mada, pagardinta Europos Sąjungos pinigais. Nors kaimo moterėlės daržovė man ir be sertifikato yra tikras daiktas. Visos tos esą tiesos labai sąlygiška, nes įvairus gali būti dirvožemis ir iš dangaus lyja nežinia iš kur atpūsti lietūs. Tiesiog žmogui reikia tikrų daiktų ir tikro maisto, jei pienas, tai natūralus, varškė ar sūris taip pat. Prancūzijoje tai giliai įsišaknijusios tradicijos, jos gajos ir kitose šalyse, o besivystančios šalys modernėja, bet už kažkiek laiko grįš prie savo šaknų. Taip pat ir Lietuva.

Lietuviams reiktų daugiau keliauti, pamatyti, kaip kiti gyvena, kad susivoktų savyje?

Taip, lietuviai mažai keliauja. Vasarą pagrindinė kryptis – Palanga. Aš pati esu palangiškė. Užaugau turistinėje atmosferoje. Vasarą namai būdavo pilni poilsiautojų. Ronžėje gaudydavome vėžius, nežinau, kodėl upelis virto Rąže ir dabar jau jame niekas negyvena. Na, mano miesto nebėra. Jis mirė perkasus Basanavičiaus gatvę.

Dabar manau, kad dažnai tai nusikaltimas prieš save tos „atostogos“  Palangoje, ypač toje „modernioje“ Basanavičiaus gatvėje. Užsispyręs nenoras atsiverti ir pabandyti būti kitaip. Brangu, neskanu, baisūs atrakcionai. Už tuos pinigus galima pamatyti kasmet vis dalelę visai kitokio pasaulio, aplinkos, įspūdžių parsivežti. O ką prisimename iš Palangos, ypač ką apie kelionę suvokia kartu keliaujantys vaikai? Kad kelionė primityvi pramoga?