Dienos mintys apie vaiko teises
2018 sausio 30 d.
Iš pirmo žvilgsnio šiame mano tekste supintos dvi skirtingos temos – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo eiga ir žurnalistika. Tačiau šios temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio, mat jas jungia nors ir garsiai neištartas, tačiau plačioje problemoje implicitiškai skambantis klausimas: ar ir kaip apsaugosime savo vaikus ir padėsime jiems būti jeigu ir ne laimingesniais, tai bent šiek tiek saugesniais. Kita vertus, dar vienas, dažnai net svarbesnis klausimas taip pat kybo ore: ar gali spręsti problemas, jeigu neturi informacijos ir/arba nemoki jos apdoroti?
Prieš žengdama suformuotos temos link pabrėšiu, kad mano santykis su žurnalistika itin asmeninis. Pasaulyje man yra tik du darbai, kuriems nuolankiai lenkiuosi – mokytojo ir žurnalisto. Abi šios profesijos padeda mums suvokti pasaulį ir jaustis jame jeigu ne jaukiai ir maloniai, tai bent pakankamai saugiai. Lenkiuosi bet kuriam geram mokytojui ir bet kuriam sąžiningam žurnalistui. Atskirti, kas yra kas, nėra labai sudėtinga: kad tie darbai rimtai vyktų ir mokytojas, ir žurnalistas turi labai labai daug mokytis. Ne mokyti, pabrėžiu, o mokytis.
Šiandien lankiausi dviejose laidose – Lietuvos ryto TV kalbėjausi su Daiva Žeimyte, o Žinių radijo „Aktualijų studijoje“ su Ridu Jasiulioniu. Tai buvo du pokalbiai, kurie skyrėsi it diena ir naktis.
Daiva Žeimytė puikiai suvokė apie ką kalbama, gerai išnagrinėjusi klausimą ir supranta, kas jai sakoma. Jos klausimai buvo taiklūs ir logiški, kai kurios abejonės mano žodžiais pasvertos, tad laida buvo įdomi ir man pačiai, ir, tikiuosi, tiems, kurie ją žiūrėjo. Visi turėjome galimybių išgirsti naujų klausimo aspektų bei pagalvoti, kaip tos naujos perspektyvos papildo jau esamą klausimų sąrašą. Kai kurios detalės, kurias sužinojau žiūrėdama tos pačios žurnalistės sekmadienio analitinę laidą 24/7, man buvo naujiena ir suteikė papildomų argumentų diskusijoms ateityje. Už tai jai dėkoju.
Vis dėlto vos vėliau vykusi Žinių radijo laida, kur mane kalbino žurnalistas Ridas Jasulionis, buvo visiškai kitokia. Jau kviesdamas dalyvauti laidoje jis pademonstravo, kad iš esmės klausimu susidomėjo, matyt, šiandien ryte, nes nuolat painiojo pernai vasario viduryje priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriuose iš esmės tik apibrėžiama smurto prieš vaiką samprata, su rugsėjo pabaigoje priimtu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kuriame akcentuojama institucinė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka.
Taip, tai tos pačios sistemos grandys, vis dėlto šiuo metu turime kalbėti apie prieš keturis mėnesius priimtą ir nuo šios liepos 1 dienos jau pradėsiantį veikti įstatymą. Šiandien spaudos konferencijoje, kurioje kartu su Vilniaus miesto administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu ir tos pačios savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičiene visuomenei pabandėme paaiškinti, kas realiai vyksta iki įstatymo veikimo likus vos penkiems mėnesiais.
Deja, specialistams klausimų daugiau, nei atsakymų. Ir jeigu tie žmonės, kurie turi dirbti su vaikais, negauna jiems besąlygiškai aiškių rekomendacijų ir mano neturintys pakankamai priemonių (intelektualinių, finansinių, techninių ar tiesiog metodinių), kad galėtų deramai pagelbėti vaikams, gero nelauk.
Kokios problemos vis dar kelia daug klausimų ir bent kol kas neturi daug atsakymų? Nors iš pirmo žvilgsnio įstatymas sukasi apie vaiką, kuris galimai patiria krizinę situaciją, atsakyti, ko realiai siekiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, nėra taip jau paprasta.
Pirmas klausimas, į kurį turėtų būti nedviprasmiškai atsakyta, ar norima padėti šeimai ir pagelbėti vaikui bei suteikti jam saugią aplinką visose tikėtinose krizinėse situacijose, o gal siekiama sukurti naują vaiko teisių institucijų sistemą bei apibrėžti bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas?
Kitas klausimas, kodėl reikėjo pokyčių arba kas lemia sudėtingą vaiko teisių situaciją Lietuvoje? Iki bet kokių sprendinių, logiškai mąstant, privalu atsakyti į klausimą, ar problemas gimdo sudėtingos ekonominės šeimų sąlygos, paplitusios priklausomybės, darbo rinkos nesėkmės, skurdūs intelektualiniai ir socialiniai šeimų įgūdžiai, paramos šeimai stygius ar netinkama institucinė sistema?
Pats įstatymas tarsi suponuoja, atsakymas slypi antroje alternatyvoje, mat aptariamo įstatymo raidė ir dvasia leidžia teigti, kad jo rengėjai tiki (tikisi?), kad pasikeitusi institucinė vaiko teisių apsaugos sistema tarsi savaime pakeis ir tikrai nelabai gerą situaciją. Kitaip sakant, tikima (ar linkstama tikėti), kad centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, vaiko teisės bus užtikrintos savaime.
Taigi, susiduriame su padėtimi, kai įstatymo kūrėjas nuoširdžiai tiki, jog ne įstatymas įformina tikrovę ir leidžia spręsti keblesnes padėtis, tačiau pats įstatymas gali iš esmės tą tikrovę keisti, net jeigu nepasikeičia išorinės sąlygos, gimdančios visas problemas.
Tokia filosofinė, mano galva, nepagrįsta prieiga toliau gimdo klausimus.
Jau pirmieji mėnesiai po to, kai įstatymas buvo priimtas, parodė, kad pertvarkoje akcentuojamas ne vaikas, o pati institucinė pertvarka ir pavaldomų bei atsakomybių sąranga. Kol kas dažniausia minima, kad naujai steigiamų valdymo darinių atstovams, atsakingiems už pertvarkos įgyvendinimą, trūksta kompetencijos ir žinių pavestam darbui atlikti; nėra atsakyta nė į vieną klausimą, kaip nauja sistema funkcionuos apskritai (tarkime, duomenų bazių perkėlimo galimybės ir pan.). Daugelis sistemos darbuotojų mini, kad dokumentų turinys nepakankamas tam, kad jais būtų galima vadovautis kasdieniame darbe, dokumentai nesukabinti su kitais susijusiais teisės aktais, trūksta aiškumo dėl finansavimo, žmogiškųjų išteklių permokymo ar kvalifikacijos kėlimo, techninės pagalbos.
Vertinant dar plačiau, klausimas, o ko išties reikia rizikos šeimoms ir vaikui, patekusiam į gyvenimo spąstus – pagalbos ar kontrolės – lieka už diskusijos rėmų.
Asmeniškai aš netikiu, kad didesnis kontroliuojančių institucijų skaičius padės vaikui. Netikiu, kad mobilios atvejo komandos realiai išspręs paslaugų šeimai trūkumo klausimą. Nemanau, kad net tokios opios bėdos, kaip pagalba vaikui krizinėje situacijoje, gali būti sprendžiamos neįvertinus turimų finansinių išteklių ir jų deramo paskirstymo.
Šie ir kiti klausimai laukia kiek galima aiškesnių atsakymų jau pačiu artimiau metu.
Vis dėlto vietoje rimtos analizės vėl ir vėl krentama į saldaus kalbėjimo liūną, kuris itin retai turi nors minimalų ryšį su rūstoka kasdienybe.
Myliu vaikus, tačiau taip pat esu blaivus žmogus, tad galiu pasakyti ir tai, kas nepatiks daugeliui. Joks įstatymas niekada neišgelbės visų vaikų, visada buvo ir bus tokių tragiškų aplinkybių, kur nenorėdami pažvelgsime į tragiškos tikrovės gelmes.
Kiekvienas, kuris sako, kad ateityje nebebus tragedijų, ateityje kažkokios dieviškos valios dėka nebesusidursime su smurtu šeimoje, o visi vaikai augs laimingi, yra melagis. Gal sąmoningas melagis, gal manipuliatorius, siekiantis kokių nors neaiškių tikslų, o gal tiesiog kvailys. Nebijokime to žodžio, jis irgi apie tą kasdienybę, kurioje gyvename. Jei neigiame tikrovę, tai nereiškia, kad ta tikrovė neužgula mūsų visu savo svoriu.
Ir tada vėl grįžtu į pokalbį su Ridu Jasiulioniu, kuris įstatymo, galiu garantuoti neskaitė, bet vis bandė mane priversti patvirtinti, kad įstatymas garantuoja, jog vaiko teisės ateityje (netgi nuo liepos pirmosios) bus vienareikšmiškais apsaugotos. Žinoma, tokios nesąmonės pasakyti negalėjau, dėl ko sulaukiau ironiškos žurnalisto nuostabos.
Manau, kad geras žurnalistas turi taršyti politiką negailestingai. Kalbos apie tai, jog iš politiko negalima tyčiotis, man atrodo kvailystės viršūnės. Politikas, sutikdamas atstovauti, tiesiog prisiima ir šią savo darbo pusę. Vis dėlto politiko ir žurnalisto santykiai nėra vienos krypties galios santykis, kur žurnalistas pasirodo visuomenės interesu sargu. Norėdamas atlikti šią kilniausią įmanomą misiją jis privalo mokėti mąstyti ir privalo mokytis bei dirbti.
Pono R. Jasiulionio klausimai, deja, ne tiek praskleidė problemas dengiančių žodžių šydą, kiek leido suabejoti elementariu žurnalisto gebėjimu atsakingai dirbti savo darbą. Bet kaip tada tas žurnalistas gali reikalauti atsakingo politiko ir biurokrato veikimo?
Išvadas gali atrodyti absurdiška, bet ji paradoksaliai teisinga: tingus žurnalistas toks pat grėsmingas vaikui, kaip ir nevalyvas vaiko teisių apsaugos specialistas ar gražių, bet tuščių žodžių sraute paskendęs politikas.
Interviu „Lietuva tiesiogiai“ kartu su Daiva Žeimyte. Lrytas.tv.
