2016 vasario 2 d.

Pradžioje pateikiu lentelę, kurioje parodyta Vilniaus miesto savivaldybės skolos struktūra. Ją pasirašė Finansų departamento direktorius Vygintas Jakas ir šios lentelės pagalba skaičiuojama, kiek atitinkamais metais galėtų savivaldybė skolintis.  

1 lentelė Vilniaus miesto savivaldybės skolos 2015 m. sausio 1 d. ir tų pačių metų gruodžio 31 d.

Kaip ir pirmąjį, šį tekstą pradedu klausimu. Ar gali tiek skolų turintis ūkio subjektas (nesvarbu, kas — miestas, verslas, žmogus) dar skolintis? Tarkime, ar gali jis papildomai pasižadėti paremti turtingų tėvų, kurie savo vaikus leidžia į privačius darželius, šeimas 6 mln. eurų (nors, realiai šnekant, kažkokia net tiksliai neapibrėžta suma)? Arba jau dabar pasižadėti skirti 2 mln. eurų iš būsimo 2018 metų biudžeto (tada Vilniaus pagal įstatymą jau nebegalės papildomai skolintis ir taip dengti biudžeto deficitą) Vilniaus indėliui socialiniam būstui statyti? Jūs galite patikėti, kad tada Vilnius jau turės pakankamai lėšų visoms savo būtinoms veikloms finansuoti ir bus sukaupęs minėtų 2 mln. eurų biudžeto perteklių, kad galėtų į projektą įnešti savo dalį? Aš nesugebu.

Pirmame tekste apie Vilniaus biudžetą jau minėjau, kad kalbėdami apie skolą ir jos dydį miesto galvos ir politikai remiasi labai skirtingais skaičiais. Tie skaičiai pasirodo, kaip triušiai iš skrybėlės ar kokios kortos miklaus žonglieriaus rankose ir visada rodo tai, ką tuo metu nori matyti politikas. Esmė ta, jie nemeluoja. Bet reikalas tas, kad būtina suprasti, ką ta „tiesa“ reiškia iš tikrųjų.

Taigi, tarkime pasiskolinote 10 tūkst. eurų. Sąskaitoje jau turite 5 tūkst. eurų. Kiek išties turite? Atsakymai galimi du. Jeigu vertintumėme pagal pajamas-išlaidas arba pinigų srautais, tai turite 15 tūkst. eurų ir jau galite nusipirkti 13 tūkst. eurų kainuojantį automobilį. Jei vertintumėte kaupiamąja apskaita (t.y. realiai ir atsakingai) turite, deja, ne 15 tūkst. eurų, o 5 tūkst. eurų skolos. Automobilį nusipirkti galite, bet jis jums realiai kainuos ne 13 tūkst. eurų, o 13 tūkst. eurų plius palūkanos, taigi tikėtina per kokius penkis metus gali susidaryti ir visi 15 tūkst. eurų, kur 2 tūkst. eurų bus palūkanos, sutarties mokesčiai ir panašiai. Ar logiška tokiu būdu gerinti (?) savo gyvenimą? Atsakyti sudėtinga. Kodėl? Jeigu jūsų pajamos didelės, ir tarkime per mėnesį gaunate 1500 eurų pajamų, o įmoka bankui yra 300 eurų, neturite kitų didesnių įsipareigojimų ir gyvenimui užtenka likusių pinigų, veiksmas gal ir nekvailas, juolab, kad neturėsite, ar bent tikėtina, kad neturėsite, bėdų su automobilio remontu.

Tačiau tas pats veiksmas gali būti ypatingai slidus ir, sakykime tiesiai, neatsakingas ar net kvailas, jeigu bankui už naujo automobilio paskolą teks mokėti 300 eurų, jūsų pajamos yra 800 eurų ir dar turite kitų įsipareigojimų, kuriems dengti jums kas mėnesį reikia dar 250 eurų. Tai reiškia, gyvenimui lieka 250 eurų, o vien buto komunaliniai mokesčiai ir maistas (neskaitant kirpyklų, gydyklų ir aprangos) atima 280 eurų. Tokiu būdu kas mėnesį susidaro mažiausiai 50 eurų biudžeto deficitas, kuriam dengti reikia nuolat skolintis, ir skolintis vis brangiau, mat bankai pasitiki vis mažiau.

Ar žmogus, kuris naujomis skolomis dengdamas senąsias vis papildomai skolindamasis gali sakyti, kad jis atsakingai valdo savo biudžetą? Ar tai, kad jo biudžeto deficitas, kuris buvo 50 eurų, o po to, kai žmogus nutarė nebemokėti už vandenį, pasidarė 25 eurai, reiškia, kad biudžeto deficitas sumažėjo dvigubai?

Bent jau Vilniaus miesto meras mano, kad žmogus, kuris taip elgiasi ir numatydamas kitų metų pajamas, kuriuose planuoja iš skolų dar tam savo automobiliui papildomai nusipirkti naujas padangas, yra atsakingo finansų valdytojo pavyzdys.

Aš manau priešingai.

Taip, Vilniaus savivaldybė turi teisę savo einamąją apskaitą vesti pinigų srautų forma. Nieko tame blogo nėra. Tarkime, įplaukia į miesto sąskaitą 10 mln. eurų mokesčių, grąžinama bankams 8 mln. eurų, padaromi pavedimai tiekėjams už atliktus darbus, o sąskaitoje lieka nulis. Tada skolinamasi dar 10 mln. eurų, ir grąžinama kita 8 mln. eurų skola ir 2 mln. eurų mokėjimo, kurio vis suma 6 mln. eurų. Galime sakyti (ir tai džiugiai praneša meras bei jo viešųjų ryšių berniukai), kad Vilniaus miestas savo skolą sumažino dar 20 mln. eurų. Kai vėl reikia mokėti už einamuosius darbus — mokyklų išlaikymą, kelius, komunalines paslaugas, atlyginimus, — vėl skolinamasi 5 mln. litų, manipuliuojama likučiais ir t.t. Kasdienei buhalterijai tokia veiksmų logika leistina, bet tokiu pagrindu planuoti atsakingus finansus negalima.

Pasiskolinus 15 mln. eurų padengti 15 mln. eurų įsipareigojimai, bet miestui ateityje liko mokėti palūkanos, už pradelstą minėtojo 6 mln. eurų mokėjimo dalį tikėtina pradeda kauptis delspinigiai, baudos ir panašiai. Situacija kasdien aštrėja.

Dabar pateiktą lentelę panagrinėkime kruopščiau. Atkreipiu dėmesį, kad ir ši lentelė, palyginus ją su pirmame mano tekste pateiktais duomenimis, jau logiškesnė, bet ir ji iš esmės neatskleidžia informacijos, kuri būtina, norint priimti pasvertus atsakingus sprendimus.

Į akis iš karto krenta tai, kad duomenis pateikiami metodologiškai ydingai, kai painiojami srautų ir atsargos kintamieji. Skola yra atsargos kintamasis, ji yra sukauptų miesto biudžeto deficitų (srauto) suma. Lentelėje nelogiška tai, kad į skolą įtraukiamos paskolos ankstesnių metų įsipareigojimams dengti. Kodėl? Pats savaime skolos perfinansavimas skolos padidinti negali. Jeigu anksčiau aptartas žmogus, kuris skolinosi 10 tūkst. eurų automobiliui, paims naują paskolą, kurios pagalba grąžins senesnę skolą (taip gali būti logiška daryti tuo atveju, jeigu nauja paskola yra pigesnė nei pirmoji, taigi jos palūkanos mažesnės), bendra jo skolų suma nepasikeis. Kaip buvo 10 tūkst. eurų, taip ir liks, gal tik visi bendri viso laikotarpio įsipareigojimai sumažės, jeigu sugebės naują paskolą paimti su mažesnėmis palūkanomis.

Taigi, antroje eilutėje į bendrą skolos sumą įtraukti 66 mln. eurų visiškai nelogiška, jeigu užrašyta taip, kaip užrašyta. Perfinansavimas skolos nedidina (nebent kažkodėl skolinamasi brangiau ir reikia skolintis palūkanų padidėjimui, bet toks veiksmas būtų nelogiškas, ar ne?) Šioje vietoje, matyt, fiksuojama originali, jau iki atitinkamo laikotarpio sukaupta skola. Bet tokiu atveju neaiškus skilties pavadinimas.

Per 2015 metus Vilniaus skolos ne tik, kad nesumažėjo, kaip teigia meras ir jo kariauna, bet, priešingai, gerokai padidėjo. Mano turimi duomenys rodo, kad pagal įstatymus Vilniaus per 2015 metus savo skolas privalėjo sumažinti mažiausia 7 mln. eurų, tačiau realiai skola padidėjo apytikriai 27 mln. eurų (tai rytojaus teksto tema).

Vis dėlto jau dabar galiu paminėti dvi ypatingai grėsmingas tendencijas.

Pirma, labai staigiai auga ilgiau nei 45 dienas nepadengti įsiskolinimai tiekėjams: metų pradžioje siekę 23,7 mln. eurų, metų pabaigoje jie jau pašoko iki 98,97 mln. eurų.

Antra, nevaldomas skolos augimas ypatingai sparčiai blogina miesto finansų būklę. Jeigu 2015 metų pradžioje savivaldybės skola sudarė 94 proc. nuo planuojamų metinių Vilniaus biudžeto pajamų (maksimali skolos apimtis negali viršyti 135 proc. metinių planuojamų miesto pajamų), tai metų pabaigoje buvo visiškai priartėta prie leistinų skolos apimčių.

Žinoma, augant miesto pajamoms (o pasikeitus įstatymams, tos pajamos šiemet planuojamos gerokai didesnės) auga ir miesto galimybės skolintis. Vis dėlto faktiniai duomenys rodo, kad skolos augimo tempas pralenkia pajamų augimą, o tai reiškia miestas toliau klimpsta.

O čia dar viena lentelė, kurią irgi pasirašė Finansų departamento direktorius Vygintas Jakas.

2 lentelė Vilniaus miesto savivaldybės skolos 2016 m. sausio 1 d.

Kodėl pagal 2 lentelę šių metų sausio 1 dienos skola net 23,4 mln. eurų didesnė, negu diena anksčiau, 2015 metų gruodžio 31 dieną (1 lentelė) ? Nuo šių metų savivaldybės skola skaičiuojama tiksliau, tad įtraukus tuos įsipareigojimus, kurie anksčiau buvo neįtraukiami (nors tai buvo įsipareigojimai…) skola padidėja iki beveik 305 mln. eurų. Gaila, tačiau, kiek man žinoma, nėra duomenų, kurie leistų tokiu būdu įvertintą skolą, palyginti su ta, kuri buvo prieš metus.

Dar vienas klausimas: o kodėl reikia tuos papildomus įsipareigojimus įtraukti? Atsakymas paprastas: norint skaičiuoti atsakingai finansų, o ne ryšių su visuomene, prasme, turi matyti realų, o ne norimą miesto finansų pavidalą.

Beje, dar 2013 metų pavasarį Europos Komisija pateikė Europos Tarybai ir Europos Parlamentui ataskaitą dėl suderintų viešojo sektoriaus apskaitos standartų diegimo valstybėse narėse. [KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI dėl suderintų viešojo sektoriaus apskaitos standartų diegimo valstybėse narėse TVSAS tinkamumas valstybėms narėms http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:52013DC0114] Dar anksčiau, tuometinė Komisijos narė, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą Dalia Grybauskaitė aiškino, kad nuo 2005 metų Europoje pradėtas „tradicinės grynųjų pinigų apskaitos pakeitimas tikslesne ir veiksmingesne kaupiamąja apskaita […] nėra tik techninis pakeitimas. Šis valdymo principų pokytis yra esminis, labai svarbus užtikrinant veiksmingą išlaidų kontrolę, mažinant klaidų riziką ir gerinant kasdienį ES lėšų valdymą“. Kaupiamoji apskaita atspindi visą turtą ir įsipareigojimus, joje atspindima ilgalaikė informacija, ji patogi analizuoti ir pateikta visuomenei bei politikams jį suteikia galimybę rimtai, o ne atsainiai vertinti ir esamą ir būsimą padėtų. Kaupiamoji apskaita taikoma Australijoje, Kanadoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Junginėje Karalystėje, JAV, Šveicarijoje ir kitur.

Kol mes Vilniuje kalbama apie skolų grąžinimą, remdamiesi grynųjų pinigų apskaita, kai operacijos registruojamos tiesiog kaip mokėjimai, kalbėti apie atsakingą skolų valdymą tiesiog nepadoru. Tai rodo ir šiame tekste pateiktos lentelės, kurios atskleidžia niūrią tikrovę.

Tiesa, reali padėtis dar grėsmingesnė, negu aprašyta šiame tekste, bet apie tai, kaip minėjau, rytoj. Dar vėliau parašysiu ir apie politines susiklosčiusios padėties pasekmes.