2017 rugsėjo 15 d.

Sekmadienį pradėdamas eilinę trečiąją dabartinio Seimo sesiją parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis, drąsiai pasiskelbęs vadovaujantis „vilties Seimui“, kuris „Lietuvos žmonėms siejasi su lūkesčiais, su Lietuvos šia diena, su Lietuvos perspektyva“ pakvietė Seimo narius „vieningam darbui“.

Ir dar paaiškino, kad „darbai atneša pozityvių rezultatų, prisideda prie visuomenės gerovės, valstybės pažangos ir saugumo: saugumo šeimoje, saugumo darbe, saugumo valstybėje“. Nuosekliai panagrinėkime šiuos V. Pranckiečio kalbos pasažus bei visą jo kalbą, ir pagalvokime, ką tokia kalba sako apie mūsų politiką ir šalies ateitį.

Vilties versus nevilties Seimas

Jūs tikite, kad šitas Seimas yra vilties Seimas? Kaip ir kas tą viltį gali išmatuoti? Dar daugiau, kas yra viltis, kai kalbama apie beveik trijų milijonų žmonių gyvenimus ir sprendimus?

Jeigu imsime banalų galimą vilties matą – pasitikėjimo Seimu rodiklį, tai teigti jog šis Seimas yra vilties Seimas būtų perdėm drąsus, o, mano galva, tiesiog neatsakingas kalbėjimas. 2016 lapkritį „Baltijos tyrimų“ apklausa rodė, kad Lietuvos Seimu nepasitiki 58 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo pačiu metu „Vilmorus“ skaičiai, nors ir šiek tiek geresni, irgi akivaizdžiai demonstravo tą pačią neigiamą nuostatą: 46,5 proc. prieš vos 15,3 procentų pritariančių parlamento veiklai.

Šių metų vasaros pabaigoje situacija tik prastėjo: „Baltijos tyrimai“ jau rodo, kad nusivylusių skaičius padidėjo 11 procentinių punktų iki 69 proc., „Vilmorus“ teigiamų ir neigiamų įverčių santykis irgi gerokai prastesnis – 54,8 proc. prieš 9,1 procento. Tad ir taip labai kuklus palaikančiųjų būrelis sumenko per 6 procentinius punktus.

Kita vertus, šalį kasdien palieka apytikriai šimtas dažniau jaunų žmonių. Jums tai siejasi su viltimi? Man – ne.

Kai kalbame apie viltį, tikimės teigiamo rezultato. Jeigu, kaip šiuo atveju, viltis neturi jokio apčiuopiamo pagrindo, galime kalbėti tik apie politiko fantazijas ir saviapgaulę.

Kviesdama Seimo pirmininką (ir kitus politikus, tarpe jų ir save) nemeluoti, būsiu dar žiauresnė ir pasakysiu tiesiai: jeigu tokį nežmoniškai mažą pasitikėjimą, kuriuo dabar gali „pasigirti“ Seimas, bandyti susieti su žmonių lūkesčiais ir valstybės perspektyva, tai ta Lietuvos perspektyva apgailėtina.

Vieningas darbas versus asmeninė atsakomybė

Kaip rodo daugybė pokalbių su rinkėjais, vienas sudėtingiausių klausimų, iškylančių Lietuvos visuomenei, kai ji kalba apie politiką, yra politiko, ir konkrečiai Seimo nario, darbo turinys. Štai ir Seimo pirmininkas aiškina tikintis, kad visi „laukia ir nori matyti Seimo kaip institucijos, kaip valdančiosios koalicijos, atskirų frakcijų ir kiekvieno mūsų asmenines pastangas, realius darbus.“ Pasak jo, „žmonės tikisi ne tik kalbų ir pažadų, bet ir realių, jaučiamų rezultatų savo gyvenimuose, savo aplinkoje Lietuvoje.“

Bandau iššifruoti šį ganėtinai chaotišką tekstą. Kas, V. Pranckiečio nuomone, yra realus asmeninis Seimo nario darbas? Kaip tas asmeninis Seimo nario darbas gali būti „jaučiamas“ per rezultatus šalies žmonių „gyvenimuose“?

Kas yra tie žmonės, kurių gyvenimai turi gerėti ir kurie turi „rezultatyviai jausti“? Verslininkai? Smulkūs verslininkai? Stambių korporacijų vadovai? Mokytojai? Bedarbiai? O jei bedarbiai, tai kokie bedarbiai: tie, kurie niekada rimčiau niekur nedirbo ir dabar nuolat „tobulinasi“ už dirbančiųjų sunešamus biudžeto pinigus organizuojamuose apmokymuose net neketindami imtis darbo, nes puikiai gyvena iš šešėlinių pajamų, ar tie, kurie ilgus metus mokėjo nedarbo draudimo įmokas, tačiau netekę darbo dėl, tarkime, darbdavio bankroto, nebeišgali sumokėti eilinės būsto paskolos įmokos?

Seimo nariai yra skirtingi. Jie turi skirtingas pažiūras. Į parlamentą jie atėjo su skirtingomis politinėmis nuostatomis, deklaruodami labai skirtingus siekius.

Taigi, kaip V. Pranckiečio ir jam prijaučiančių „mąstytojų“ nuomone aš, Aušra Maldeikienė, galiu realizuoti savo asmeninius pažadus, siekti, kad būtų panaikintos mokestinės daugelio privilegijuotų grupių (ypatingai stambių ūkininkų) lengvatos? Galiu savo pažadą įvykdyti tik nuvildama tuos ūkininkus, kurie daugybę metų be jokios gėdos naudojasi viešojo sektoriaus žmonių darbu, proporcingai itin menkai prisidėdami prie šalies biudžeto, tad ir jos gerovės, kūrimo? Galiu tęsti ir tęsti, tačiau loginius ir skaitinius argumentus paliksiu Seimo salei ir Komiteto posėdžiams.

Ir toliau, vadovaudamasi elementaria logika, nepasakosiu, kad galiu pasiekti, kad visi pajustų mano darbo „rezultatus savo gyvenimuose“, bent jau teigiama linkme. Priešingai, labai norėčiau, kad, tarkime, ūkininkai, susijungę valstiečių partijoje, kurie žodžiais žadėjo „darniai“ pagerinti gyvenimą visiems, neturėtų galimybės ir toliau naudotis išskirtinėmis privilegijomis. Kita vertus, manau, jog itin atsakingas, paprastai labai kvalifikuotas darbas viešajame sektoriuje, kur atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų, mano galva, turi būti kuo skubiau didinimas: perkrauti pareigomis, kurių apimtis Seimas be jokios logikos nuolat augina primesdamas vis didesnį prievolių ratą, menkai apmokami mokytojai, gydytojai, slaugės, bibliotekininkai, valstybės tarnautojai, pareigūnai, ugniagesiai ir t.t. ir t.t. įvairiomis formomis traukiasi iš šios veiklos ir tai jau graso Lietuvos ateičiai.

V. Pranckiečio kalboje net kelis kartus primygtinai pakartotas reikalavimas „vieningai spręsti įvarius klausimus“ apskritai kertasi su demokratinio politinio veikimo logika. Jeigu manau, kad mano rinkėjų, kurie žinojo mano rinkimų nuostatas šimtus kartų išdėstytas mano straipsniuose, kalbose, knygose ir galiausia rinkimų programoje, interesai dėl siūlomų įstatymų pataisų gali būti pažeisti, aš tikrai kausiuosi iki pabaigos. Ir tai, ką deklaravau aš, nesutampa su man neaiškios darnos siekiu V. Pranckiečio partijos deklaratyvioje programoje. Ypač, kai matau, kad ta darna niekaip nepasiekia tų, kuriems atstovauti atėjau aš.

Seimo darbo rezultatas idealiu atveju turi būti įvairių grupių interesus subalansuojantys, ilgesnio laikotarpio problemas sprendžiantys įstatymai. Lietuvos bėda ta, kad, pirma, ieškoma ne subalansuoto, o tobulo sprendimo, kuris galiausiai pasirodo, kaip atskiros interesų grupės primesta savivalė palaipsniui virstanti kitų visuomenės grupių neviltimi. Antra, didelės dalies Seimo narių išsilavinimo ir praktinių kompetencijų lygis neleidžia jiems adekvačiai suvokti priimamų sprendimų pasekmių (ypatingai a priori nutylimų socialinių pasekmių), tad politinis kompromisas pasirodo kaip primesta vidurinės grandies biurokratų, vadinamųjų „profesionalų“, valia, ir, kaip galima įtarti, gal net korupcijos lemta valia.

Politika yra interesų kovos arena, ir politinis procesas nėra apie kažkokią mistinę darną, priešingai, politika kalba apie konfliktus ir tai žino jau vaikai, azartiškai žiūrintys, tarkime, „Sostų karus“. Raktinės politikos žodyno sąvokos – “valdžia”, “galia”, “įtaka” – leidžia analizuoti politinį procesą, jo laimėtojus ir pralaimėjusius, įtakas ir laiminčias interesų grupes. Norite faktų, prašau: jau greit trisdešimt metų tie patys dabar įtakinga politine jėga tapę valstiečiai geba savo naudai perdalinti valstybės biudžetą. Tad ne atsitikinai (net jeigu iki galo pats to ir nesuvokia) Seimo pirmininkas dabar taip energingai agituoja už vieningumą: jo atstovaujama interesų grupė, žinoma, nenori pakirsti susiklosčiusio status quo. Bet aš ir daug kitų politikų Seime esame tik todėl, kad siekiame, jog ši ar kokios nors kitos tendencijos būtų perlaužtos.

Darbas versus jo rezultatai

Įvadinėje Seimo sesijos kalboje V. Pranckietis pripažino, kad įstatymų leidyba – ne lenktynės: „[t]eisės aktų projektų skaičius neturėtų būti Seimo nario produktyvumo rodiklis. Įstatymų leidėjo darbas turėtų būti solidus, o sprendimai išdiskutuoti ir brandūs.“ Nuoširdžiai pritariu tokiam vertinimui, jau ne kartą viešai deklaruotam tiek politologų, tiek pačių politikų. Tarkime dar 2015 metų kovą Seimo veiklos apžvalgoje rašoma, kad „Seimo teisėkūros darbotvarkei būdingi „nekontroliuojamos“ darbotvarkės bruožai, o gausybės priimtų teisės aktų kaitaliojimas sukuria „įstatymų infliacijos“ ir tiesinės sistemos nestabilumo prielaidas“.

O dabar žiūrime, kokie šios kadencijos, kurios darbui turėtų vadovauti Seimo pirmininkas, įstatymdavystės apimčių rezultatai.

Per dvi pirmas sesijas šis Seimas jau priėmė 630 įvairių dokumentų, tame tarpe 389 įstatymus (palyginimui: I ir II sesijų metu 2012-2016 metų kadencijos Seimas priėmė 526 dokumentus, iš jų — 329 įstatymus). Taigi, per posėdį spėjama priimti beveik 7 teisės aktus.

Daug tai mažai galite įvertinti palygindami, kad per visus 2016 metus Lietuvos Seime buvo priimta 740 teisės aktų (po teisės aktą per mažiau nei 5 plenerinio posėdžio minutes), o tarkime Jungtinėje karalystė — 29 (teisės akto priėmimui skiriama daugiau nei pora valandų) ar Estijoje — 125 teisės aktai (priėmimui skirta vidutiniškai valanda). Beje, ta pati statistika paneigia ir galimą prieštaravimą, kad Lietuvoje įstatymai nuosekliai išdiskutuojami komitetuose. Kokie lėtapėdžiai britai, estai ir, kaip rodo 2017 metų pradžioje Europos parl amentinių tyrimų centro atlikta 18 nacionalinių parlamentų veiklos apžvaga, visi kiti europiečiai! Kalbant rimtai, duomenys patvirtina, kad ragindamas neskubėti, bet diskutuoti ir kokybiškai rengti įstatymus, Seimo pirmininkas teisus. Vis dėlto tame pačiame įvadiniame šios sesijos posėdyje, neprabėgus nė valandai po čia nagrinėjamos kalbos, V. Pranckietis jau giriasi, kad šios sesijos dienotvarkėje „100 įstatymų projektų daugiau, negu pavasario sesijoje“.

Kada mąsto Seimo pirmininkas: ar tada, kai siūlo dirbti rimčiau, ar tada, kai siūlo skubėti ir lenktyniauti? Ir dar: ar jis pats rašo ir skaito savo tekstus? Ir ar jis supranta, ką kalba?

„Nuomonių esmės anachronizmas“ versus kalbos aiškumas

V. Pranckiečiui nepatinka „protokoliniai bakstelėjimai, statutinis kandumas, nuomonių esmės ir reprezentacijos anachronizmas“, kurie, jo galva, „iškreipia Seimo darbo principus“. Nežinau, ką konkrečiai jis turi galvoje, kalbėdamas apie „reprezentacijos anachronizmus“, vis dėlto remdamasi man itin simpatiška anglosaksiška demokratizmo tradicija ir atmesdama sovietinių melžėjų nuolankų sutarimą su bet kokias vadų nusikalbėjimais, tikrai bandysiu tęsti statutinių kandumų tradiciją.

Mano galva, Seimo darbo principus iškreipia ne „nuomonių esmės anachronizmas“ ar statutinis kandumas, o elementarus negebėjimas, kaip šiuo atveju, aiškiai pasakyti, ką nori pasakyti. Žiūrim, ką turim. Anachronizmas – tai laikų painiojimas, vienos epochos reiškinius priskiriant kitai. Kaip galima supainioti epochas kalbant apie nuomonių esmes, matyt, gali paaiškinti tik agronomijos profesorius. Skamba labai protingai, tik turinio, net turint filosofinį išsilavinimą, išskleisti neįmanoma.

Baisus dalykas ir nuolatinis beprasmių banalybių kartojimas. Paklausykime Seimo pirmininko: „Sakome, kad kiekvienas esame Lietuva, tad būkime ja“; „Seimas, pakartosiu, yra žmonių nuosavybė“; „Seimas pagal pareigą ir gyvenimo būdą yra mūsų namai, todėl pasirūpinkime kiekvienas asmeniškai, kad tai būtų ne tik svetingas, bet ir solidus, orus, dalykiškas politikų susirinkimas, kurio tikslas – darni Lietuva“; „Mes nesame kitokie, nei visi Lietuvos žmonės. Mes esame jų dalis, be privilegijų ar išskirtinių sąlygų“.

Statau vyno tam, kas sugebės įprasminti šiuos absoliučiai tuščius užkeikimus. O tiems, kurie pradės dabar man aiškinti, kad reikia gerbti Seimą ir Seimo pirmininką priminsiu: politiko darbas yra atstovavimas jo rinkėjų interesams, o to darbo įrankis — kalba. Politikas, kuris nesurezga minties, kuris nesuvokia net bazinių politinės retorikos išraiškų (net nedrįstu kalbėti apie politologijos žinias ar politinę filosofiją) yra ypač nevykęs politikas, net jeigu jis turi visas statuto jam garantuojamas regalijas. Ir jeigu manote, kad nusikalbėjimas yra smulkmena, neverkite, kai jau po mėnesio įstatymo pataisos apauga pataisomis, kurios per dešimtmetį pasidaugina iki pusšimčio pataisų pataisoms. Ir vis tiek gyvenimas sau, o įstatymas – sau.

Ruduo prasidėjo iniciatyva teikti idėjas Lietuvai. Mano siūlymas labai paprastas: nustoti dirbti (kalbėti) prieš tai nepamąsčius ir nepasimokius. Tiesiog sustokim ir pamąstykim, ką kalbame; ką reiškia mūsų vartojamos sąvokos; kokį pasaulį, kokią Lietuvą kuria mūsų kalbos; bent jau pabandykime nemeluoti sau ir kitiems. Nors kartą kirskime pamąstę, nes tęsdami dabartinius darbus, greit visą mišką skiedromis paleisime.

Tekstas originaliai buvo publikuotas Delfi.lt